KRISTAUS PRISIKĖLIMAS (VELYKOS) B 2018

Kristus gyvas!

„Jeigu Jis gyvas, tai ir aš gyvas, nes nuo Jo priklauso mano gyvybė. Iš tiesų – Jis yra mano gyvybė, Jis – mano tinkamumas. Ko gi gali man trūkti, jei Jėzus gyvas?“, – rašė palaimintasis Gerikas Injietis (Guerric d’Igny, 1078–1157).

Kristaus prisikėlimui iš numirusių nėra lygių. Nors Jo prikeltasis iš numirusių Lozorius yra nuostabus dieviškos meilės vaisius, bet Jėzaus prisikėlimas iš numirusių pranoksta visus svarbiausius žmonijos istorijos įvykius, nes niekas negali prilygti įvykdytam Atpirkimui. Jei nebūtų Kristaus prisikėlimo, iki šiol nežinotume, kokia yra svarbiausia kiekvieno žmogaus buvimo prasmė ir pašaukimo tikslas. Tik Dievo Sūnus mums suteikia gyvenimą po mirties, nes, kas Jį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 36) ir, nors numirtų, bus gyvas (Jn 11, 25). Taigi be Prisikėlusiojo Lozoriaus prikėlimas ir visi kiti pasaulyje įvykę stebuklai būtų niekiniai. 

Popiežius Pranciškus Apaštališkajame paraginime „Evangelijos džiaugsmas“ įžvalgiai primena: „Jo prisikėlimas nėra praeities dalykas, bet turi pasaulį persunkusios gyvybinės jėgos. Kur visa atrodo jau mirę, vėl ima rodytis prisikėlimo daigai. Tai – neprilygstama jėga“. Prisikėlimo daigai – mumyse veikianti malonė, nuolat mus mokanti viską vertinti tikėjimo požiūriu. Tikėti į Gimusįjį yra lengviau nei į Prisikėlusįjį, nes gyvos Jo gimimo iliustracijos esame mes patys, kadaise kaip ir Jis pirmu nesąmoningu šūktelėjimu  pasveikinę šį pasaulį… O tikėti į prisikėlusį iš numirusių Jėzų – priimti viską, ką Jis dėl mūsų padarė. Kai dažnai medituodami skaitome Šventąjį Raštą, mumyse tolydžio auga įsitikinimas, kad net tada, kai mums neišvengiamai teks patirti išmėginimus, viskas įvyks Dievui leidžiant bei Jam veikiant… Jis net visus mūsų galvos plaukus suskaičiuoja, nes mes Jam rūpime nepalyginti labiau nei pajėgiame įsivaizduoti… (plg. Mt 10, 30 – 31).    

Kai neseniai šviesaus atminimo kun. Ladislovas Baliūnas SJ po sunkios  autoavarijos gydėsi ligoninėje Kaune, turėjau malonę kelis kartus jam atnešti Eucharistinį Jėzų, kurį priimdavo su nuoširdžiu dėkingumu… Paskui plačiai besišypsantis, su pakilia nuotaika bendraudavo su lankytojais. Verbų sekmadienio vakare (mirties išvakarėse) jis priėmė Šv. Komuniją; drauge sukalbėjome šv. Ignaco Lojolos maldą „Kristaus siela, pašvęsk mane“… Jos pabaigoje yra prasmingi žodžiai: „Mirties valandą pasišauk mane ir liepk man ateiti pas Tave, kad su šventaisiais garbinčiau Tave per amžius“. Tada nebuvo net mažiausios dingsties pagalvoti, kad netrukus šie žodžiai taps kūnu. Kun. Ladislovas kaip visada buvo linksmai nusiteikęs, o kai beišeidamas iš palatos pamačiau, kad jis pradėjo ruoštis valgyti vakarienę, pasisiūliau jam kuo nors patarnauti, jis, nusišypsojęs pasakė, kad turįs abi sveikas rankas, todėl pajėgus savarankiškai maitintis… Gyvenimo džiaugsmu trykštančio optimizmo jam buvo galima tik pavydėti.

Kančios sekmadienį apmąstėme Kristaus mirtį ant kryžiaus, artėjantį Prisikėlimo rytą, atvėrusį mums dangų, į kurį jau kitą dieną, Didįjį Pirmadienį, iškeliavo a. a. kun. L. Baliūnas SJ, apie kurį viena giliai tikinti pasaulietė, jį pažinojusi, paliudijo: „Jis labai mylėjo Jėzų“. Dievas jo neklausė: „Ar tu nori palikti šį pasaulį?“, bet Jis matė, kad jo dvasinė branda jau buvo pasiekusi tokį lygį, kai sugaudžia Velykų varpas ir išsipildo Evangelija: „Ištikimas tarne, eikš į savo Šeimininko džiaugsmą!“ (Mt 25, 23).

Jėzus, prieš numirdamas, sušuko: „Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23, 46). Po šių žodžių Jo kūnas sustingo, o siela, pripildyta Šventosios Dvasios meilės apstumo, iš karto „paskendo“ Dievo Tėvo artumo gelmėje… Mirtis, užuot sugriovusi Atpirkimo planą, tapo priemone, kad jis būtų pilnai įvykdytas. Kadangi Jėzus mirė, ir paskui Jį, prisikėlusį iš numirusių su žaizdų randais matė daug liudininkų, todėl mes esame palaiminti, nes tvirtai tikime tikrais Jėzaus pasirodymais, kurie yra svarbiausi Jo prisikėlimo iš numirusiųjų liudijimai. Mes neturime galimybės kaip apaštalas Tomas paliesti Jėzų, bet mes remiamės tikėjimu, jog su Prisikėlusiuoju mes susitinkame apmąstydami Dievo žodį, kai maldingai bendraujame su bendraminčiais, kai su tikėjimu Jį priimame švenčiamoje Eucharistijoje…

Popiežius Benediktas XVI rašė: „Jo Velykos yra ir mūsų Velykos, nes Kristaus prisikėlimas teikia mums įsitikinimą, jog prisikelsime ir mes patys. Naujiena apie Kristaus prisikėlimą niekada nepasensta, ir Jėzus visada yra gyvas; Jis gyvas savo Evangelijoje.  (…) Jėzaus mirties nepakako įrodyti, kad Jis – tikrai Dievo Sūnus, lauktasis Mesijas. Kiek daug žmonių istorijos tėkmėje yra atidavę gyvybę už reikalą, kuriuo tikėjo! Jie negrįžo. Mūsų Viešpaties mirtis rodo Jo milžinišką meilę mums, meilę iki savęs už mus paaukojimo. Tačiau tik prisikėlimas „laiduoja“, teikia įsitikinimą, kad tai, ką Jis sako, yra tiesa, galiojanti mums,  amžinai“.

Kaip Jėzus mirė ir prisikėlė, taip ir mes, kai savo įnoriams tvirtai sakome „ne“, o Jo malonei – „taip“, esame naujas kūrinys Jame, nes turime dalį Jo Prisikėlime.

Kun. Vytenis Vaškelis