Kalėdų prasmė
Kalėdų eglės iliuminacija, dovanų pirkimo bumas ir skanėstais nukrautas stalas – dalykai, kurie yra tam tikros nuorodos į Užgimusįjį, kuris, apsireikšdamas žemėje, nušvito labiau nei saulė, tapo mūsų tikrosios laimės Dovana ir dievišku Valgiu (plg. Jn 6, 56) tiems, kurie Jį tiki…
Jėzaus geneologinės kilmės knyga (Mt 1, 1) susijusi su visų žmonių gimimu. Jis nebūtų įsikūnijęs, jei mes nebūtume iš nebūties gelmių pašaukti gyventi, Dievui nusprendus: „Pagal savo tapatumą sukursiu žmones, kurių esminis buvimo žemėje tikslas – dangus!“ Nors Dievas žinojo, kad Edeno sode pirmieji žmonės Jo absoliučią meilę paniekins savo apgailėtinu mėginimu tapti kaip Dievas (plg. Pr 3, 5), bet Jis iš anksto buvo pasirengęs siųsti į pasaulį savo Sūnų mūsų išgelbėti, kad Jėzus savo įsikūnijimu paliudytų, jog žmonių sukūrimas nebuvo klaida.
Kad būtų amžinai sugrąžinta ir užantspauduota Dievo Tėvo bei žmonių draugystės sąjunga, šlovingasis Dievo Sūnus aukščiausią dangaus šlovę iškeitė į bejėgišką kūdikio spurdėjimą, į begalinį nusižeminimą mirštant ant kryžiaus ir prisikėlimą iš numirusių, kuris Kalėdų šventei suteikia giliausią prasmę. Jei Jis nebūtų prisikėlęs, ar galėtume švęsti Kalėdas? Kadangi Prisikėlusysis, veikiant malonei, gyvena mūsų širdyse, mes Jo gimtadienį švenčiame ne pabrėždami kiek daug amžių praėjo nuo Jo įsikūnijimo dienos, nes Jam viena diena kaip tūkstantis metų (žr. 2 Pt 3, 8), bet, prisiminę savo Krikštą bei tapimą Bažnyčios nariais, dėkojame Jėzui už tai, kad Jis mus atgimdė nesugriaunamai vilčiai ir amžino lobio paveldėjimui, kuris skirtas danguje (plg. 1 Pt 1, 3 – 4).
Kalėdos – dviguba šventė, nes pirmiausia džiugiai sveikiname Gimusįjį, be kurio nebūtų Atpirkimo, nebūtų nieko, ir tai – mūsų šventė, nes padėkojame Jam už savo gimimo iš aukštybės (Jn 3, 7) atnaujinimą, kuris padeda mums suvokti, jog, kuo labiau rūpinamės savo tikėjimo augimu, tuo uoliau tarnaujame Kristui bei aplinkiniams. Tai – geriausia dovana Jėzui, kuriam nieko netrūksta, išskyrus mūsų širdis.
Kai kasdien savo darbus ir gyvenimą maldingai skiriame Jam, tam tikra prasme Kalėdas švenčiame iki paskutinio savo atodūsio, nes Jis atėjo dėl mūsų visa save atiduoti. Panašiai ir mes elgiamės: mūsų maža, bet niekuo kitu nepakeičiama meilės dalis (tikėjimo darbai) kaip mestas akmenėlis ne veltui nugrimzta į Dievo – Meilės – okeano bedugnę… Taigi Kalėdos tik tada yra tikros, kai yra abipusis atsidavimas: Dievo Sūnaus ir Jo protingai mąstančių bei pagal Jo nekintančius tiesos principus besielgiančių kūrinių.
Tiesa, Kalėdų tikrumas labai sumenksta, kada kai kurie tikintieji, atėję gruodžio 25 dieną į bažnyčią, užuot visas savo mintis sutelkę į Užgimusįjį, vis su vaikišku nekantrumu prisimena namuose apkrautą vaišių stalą, neatliktus besibaigiančių metų darbus… Be abejo, jei žmogaus širdyje trūksta įsišaknijusio suvokimo, kad nuo Kristaus malonių masto priklauso ir mūsų buities gerovė, tada tai, kas materialu, kas prikausto akių žvilgsnį vien prie gražių vaizdų, kas pernelyg pataikauja mūsų gomuriui, kai valgome, gali tapti sunkia uždanga, kurią Dievas atidengia tik tiems, kas ieško Jėzaus bei Jo teisybės (plg. Mt 6, 33).
Šv. Bazilijus Didysis, apmąstydamas pranašo Izaijo žodžius: „Juk kūdikis mums gimė! Sūnus mums duotas! Jis bus mūsų valdovas“ (Iz 9, 5), rašė: „Mano širdis liepsnoja iš džiaugsmo, dvasia trykšta, bet liežuvis ir kalba per silpni, kad apsakytų džiaugsmo didingumą. Įsivaizduok tobulą dieviškumą, apsigyvenusį žemiškoje prigimtyje. Jis toks pat kaip saulė, kuri apšviečia pelkę, bet nesusiteršia jos purvais. Ji nusausina visas pelkės klampynes, siųsdama savo spindulius, todėl nebijok nenuodėmingos ir nekaltos prigimties, lyg ji galėtų nuo tavęs susitepti! Jis tam gimė, kad tu taptum švarus. Tam augo, kad per buvimą su Juo tu taptum Jam artimas“.
Juo žmogus tyresnis, tuo Jam artimesnis. Švč. M. Marija, nuo amžių Viešpaties širdyje išnešiota, begaline meile apvilkta ir nuo pirmapradės kaltės apsaugota, tik Ji vienintelė iš žmonijos moterų buvo tinkamai pasirengusi į savo įsčias priimti Tą, kuris Ją pačią buvo sukūręs. Mūsų geidulių epochoje gal kam nors gali kilti klausimas: „Ar Dievo Sūnus, gimdamas iš „pagirtos tarp moterų“, buvo pradėtas iš Juozapo ir Marijos, kaip vyro ir moters, artimos meilės? Tokio artimumo, be kurio ypač šių laikų pasaulio žmonės neįsivaizduoja meilės, iš kurios gimsta vaikai, nebuvo. Neapribojame Dievo visagalybės veikimo ir, remdamiesi Šventuoju Raštu, pripažįstame, kad Šventosios Dvasios perkeičiančiam veikimui, pranokstančiam gamtos dėsnius, nereikia vyro ir moters intymaus santykio, kaip papildymo, kad Tėvo vienintelis Sūnus atsidurtų Mergelės Marijos įsčiose. Dėl to Visagalis ir išsirinko naująją Ievą, kad Ji ištaisytų senosios Ievos maištingo neklusnumo klaidą, kad ištardama „Fiat“ taptų betarpiška Viešpaties įsikūnijimo stebuklo dalyve, visų mūsų Užtarėja bei kelrode Žvaigžde, rodančia mums trumpiausią kelią per Jėzų pas Tėvą.
Kun. Vytenis Vaškelis