Vasario 16 – oji (2017)

Mintys Vasario 16 – ajai

Žmonijos egzistencijos aušroje Babelio miesto gyventojai iš puikybės sumanė pasistatyti dangoraižį – „bokštą su dangų siekiančia viršūne“ (Pr 11, 4). Šis žmonių projektas prieštaravo Dievo planams, nes jie norėjo ne Jo vardą išaukštinti, o užsigeidė vien savimi didžiuotis. Todėl visi žmonės, iki tol sudarę vieną vieningą pasaulio tautą ir kalbėjęsi viena kalba, gavo tai, ko nusipelnė: Viešpats sumaišė jų kalbą, ir jie nebesuprato vieni kitų, ir buvo išsklaidyti po visą žemę (plg. Pr 11, 9). Tai – skirtingų tautų atsiradimo priešistorė.

Žinome, kad Jis gerbia kiekvieną valstybę, nes myli kiekvieną jos individą. Golgotoje ant kryžiaus ištryškęs Jėzaus kraujas yra liudijimas, jog visos tautos yra atpirktos, kad sudarytų vieną milžinišką Dievo vaikų šeimą – šlovingąją Bažnyčią, tai yra amžinąją Jeruzalę,  kurios viešpatavimas Kristuje nežino vakaro.

Lietuvai kaip kitados Betliejui galime pritaikyti šiuos žodžius: „Ir tu, Tėvyne mūsų, nesi menkiausia (plg. Mt 2, 6) tarp kitų šalių, nes priėmei krikštą ir pakvietei Kristų, kad jos gentainiai taptų belaisviais Tavo tiesos (plg. 2 Kor 10, 5), kuri sutrauko vergystės stabams žąslus ir atveria kelią į dieviškos laisvės horizontus“. Ryškiausia negęstančio garbingumo šviesa šviečia nukankintieji ir žuvusieji dėl mūsų Tėvynės nepriklausomybės. Ne mažiau pagarbos verti tie tautiečiai, kurie, kaip būsimasis palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis, net ištisus dešimtmečius nešdami nuožmių represijų jungą paliudijo, kad, kas iš tiesų myli Jėzų, negali nemylėti gimtinės ir jos kraštiečių, kurie kaip žuvys jau spurda Atpirkimo tinkluose. Tiesa, jie dar esti čia, bet tikroji jų paskirtis būti Ten, kur atsivers visiško aiškumo atodanga: jei gyvendami žemėje ir mes maloningai prisilietėme ypač prie jų dvasinių žaizdų, netenka abejoti: susitikimas su jais danguje bus dar didesnė džiaugsmo šventė  Viešpatyje…

Taigi didžiuojamės mūsų žinomais šviesuoliais ir tais tėvynainiais, kurių darbus, skirtus labiausiai visuomenės pažeidžiamų narių labui geriau už žiniasklaidos atstovus bei istorikus fiksuoja Aukščiausiasis, ir jų vardai ne tik niekada nebus ištrinti iš gyvenimo knygos, bet bus skelbiami Dievo bei angelų akivaizdoje (Apr 3, 5).

Žvelgiame į dabarties realijas… Tebesitęsianti korupcija, įsikerojęs alkoholizmas, ypač tarp jaunimo įvairių narkotinių medžiagų vartojimo augimas; virtualioje erdvėje nevaržomai tebesitęsianti destruktyvi kūniškų malonumų pasiūla, tenkinanti žemiausius žmogaus instinktus; užslėpto smurto nemotyvuoti protrūkiai ir kitos negatyvios bei perdėm vartotojiškos visuomenės tendencijos liudija, kad daugelis yra atitolę nuo dvasinių savo būties šaknų. Tai – vidinė asmenybės savigriova, ardanti iškiliausių tautos sūnų bei dukrų krauju iškovotos mūsų laisvės pamatus. Kas pirmumą teikia materialiems dalykams ir liguistai užvaldančioms kūno aistroms, savo gyvenimo būdu paneigia svarbiausią kiekvienam žmogui dovanotą pašaukimą – gyventi Dievo Dvasia (Gal 5, 16) ir leisti, kad Ji mus vestų į gyvenimo pilnatvę ir į sielos ramybės oazę (plg. Rom 8, 6).

Kad Dievo akyse būtume verti Tėvynės laisvės iškovojimų ir tos globos, kuri mus lydėtų per visą gyvenimą, kreipiamės į Jį: „Viešpatie, pirmiausia kiekvienas atsakome už save, todėl tikrieji pokyčiai širdyje ir visuomenėje prasideda nuo asmeninių pastangų… Žinome, kad bet kuris mūsų kilnus poelgis gali sukelti grandininę reakciją ir daryti teigiamą įtaką kitų žmonių sprendimams bei veiksmams. Todėl viską – savo gimtinę, jos žmones, brangius artimuosius, visus jų ir savo reikalus atiduodame Tau. Laimink kiekvieną mūsų mintį ir iš jos kylantį veiksmą. Padėk bet kokią paiką mintį atmesti jos pasireiškimo užuomazgoje, kad ji sunyktų ir nebegrįžtų. Padaryk mus savo malonių latakais aplinkiniams…“

Po maldos, eikime prie kasdienių užsiėmimų. Norime darbais mylėti artimą ir tokiu būdu prisidėti prie savo šalies gerovės, bet dar trūksta ryžto, tada tepadrąsina mus teologas C. S. Liuisas: „Negaiškite laiko nerimaudami, ar „mylite“ savo artimą; elkitės taip, tarsi jį mylėtumėte. Kai tik pradėsime tai daryti, atrasime vieną iš didžiųjų paslapčių. Kuomet elgiatės taip, tarsi kažką mylėtumėte, netrukus jį ir pamilsite.“ Taigi mūsų net mažos pastangos neatidėliojant atlikti teisingą judesį, kuriuo pagarbinsime savo Tėvą ir kažką gero čia ir dabar padarysime artimui yra nepalyginamai vertesnės už genialiai parengtą veikimo planą, kurio niekas nesiryžta pradėti vykdyti.

Rašytoja Simone Weil nestokojo įžvalgumo: „Apriboti savo meilę tyru objektu – tas pats, kas išplėsti ją iki visos visatos“. Atsiribodami nuo gyvenimo blogybių, kurioms sakome „Ne“, dar labiau stengiamės savo dėmesį fokusuoti į dieviškus dalykus, su kuriais tapatinamės. Tada Jėzaus asmuo ir Jo žodis tampa neatskiriama mūsų savastimi, nes gyvenimas tikėjimu į Dievo Sūnų (plg. Gal 2, 20) nesustabdomai auga…

Kuo daugiau valstybė turės gyventojų, siekiančių įveikti šios dvasinės kartelės aukštį, tuo ji stipresnę atramą turės Dieve.

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top
Skip to content