Likimą nulemia ne žvaigždės
Popiežiaus Pranciškaus atvykimas į Fatimą liudija, kad šimto metų Švč. M. Marijos apsireiškimo sukakties minėjimas ir Ją regėjusių piemenėlių Jacintos ir Pranciškaus kanonizavimas yra Dievo Motinos per vaikelius paskelbto prašymo melstis bei aukoti savo asmeninius kentėjimus už nusidėjėlių atsivertimą sudabartinimas. Tai – pagrindinės Evangelijos žinios, skelbiančios, jog visi per Dievo Sūnaus pasiaukojimą ant kryžiaus esame išgelbėti bei pašaukti savo viso gyvenimo darbais siekti dangaus, išpildymas.
Tik mūsų veiksmai atskleidžia žmogaus Dievo vaiku tapimu tikrąją vertę. Kristus mokė, kad nepakanka į Jį kreiptis Viešpaties vardu, nes jei atliekamais veiksmais nepašventiname savo gyvenimo, prarandame malonę – visko netenkame (plg. Mt 7, 21 – 23). Prisiminkime du sūnus, kuriuos tėvas kvietė dirbti vynuogyne. Vienas iš jų sakė tėvui, kad nenori, bet paskui persigalvojo ir nuėjo dirbti. O kitas sūnus ėmė ir pamelavo: pažadėjo eiti, bet nenuėjo (plg. Mt 21, 30). Taigi žmogus, kuriam nevykdomi pažadai tampa kasdienybe, atsiduria žemesnėje vietoje nei neprotingas darbinis arklys, kuris, kai, šeimininko įsakius, tempia vežimą, savaime paklūsta Aukščiausiojo sukurtiems universalaus veikimo principams ir tampa maža, bet palaiminta iš anksto numatyto visuotinio Jo kūrybos projekto gyvybinga dalele.
Kokia yra pagrindinė Tėvo valios vykdymo ašis, nuo kurios priklauso mūsų likimas? Tai – mūsų kasdienybės žingsniai, nukreipti į vieną tikslą – viskuo patikti Jam. Todėl verta kaskart rytmetyje atnaujinti intenciją: „Viešpatie, apie ką šiandien mąstysiu, kalbėsiu ir darysiu, viską skiriu Tau ir kiekvieno žmogaus, su kuriuo bendrausiu, didesnei dvasinei pažangai…“
Jei puoselėjame motyvuotai tikslingą ir sau bei kitiems reikalingą sumanymą, bet jo vykdymą dėl nepateisinamų priežasčių vis atidėliojame, silpsta mūsų valia, į mąstymą skverbiasi ramybę trikdančios abejonės, švaistome laiką ir dvasinius resursus, pasiduodame tingumui, tampame silpni ir liūdiname Šventąją Dvasią (plg. Ef 4, 30). Gera mintis, atsieta nuo ją realizuojančio veiksmo, yra blogis, nes, užuot gėrį kūrybingu triūsu pasistengę padauginti, deja, pačioje jo gyvybingos plėtotės užuomazgoje uždusiname. „Kas moka daryti gera ir nedaro, nusideda“ (Jok 4, 17), nes Dievo duotą kūrybingumą iškeičia į savanaudišką savavališkumą.
Įsivaizduokite, kad tamsų vidurnaktį nedrąsiai žengiate vingiuotu takeliu, žibintuvėliu pasišviesdami kelią. Jus gana toli nuėjote nuo palapinių stovyklos, bet net nepagalvojate, kad reikėtų sustoti, pailsėti ir, sulaukus aušros, grįžti atgal. Ne, jus laikotės instrukcijos plano ir vis žengiate pirmyn. Kol neskubėdami einate teisinga kryptimi ir matote vos du tris metrus apšviečiamo tako, pasieksite tikslą – stovyklą…
Kas turi svajonę, kurios įgyvendinimas, pavyzdžiui, gali užtrukti kelis mėnesius ar ilgiau, nereikia matyti viso detalaus jos įsikūnijimo proceso. Pakanka žinoti, kad kilnus tikslas, Dievui padedant ir laikantis protingo plano, žingsnis po žingsnio bus pasiektas. Bet gražiausioms svajonėms lemta subyrėti, jei iš anksto į būsimas kliūtis, kurias neišvengiamai reikės įveikti, žiūrėsime per padidinimo stiklą, ir, baimindamiesi sunkumų nė piršto nepajudinsime joms įgyvendinti. O kas išdrįsta žengti pirmą žingsnį link užsibrėžto tikslo, neišsisuks kojos, nes, jei net taip atsitiktų, jis tik su tvirtesniu ryžtu sakys: „Dievas man leidžia patirti išmėginimus, kad mane sustiprintų ir užgrūdintų naujiems iššūkiams, kuriuos Jis tikrai padės įveikti arba, jei reikės, iškęsti“.
Dvasinė žmogaus kryptingai siekiamo tikslo vertė atitinka jo vidinio gyvenimo brandą. Kuo jis esti artimesnėje bendrystėje su Viešpačiu, tuo labiau pasitiki Jo vedimo išmintingumu, neabejodamas ir žinodamas, jog jei šiuo metu jis turi dirbti nepatinkantį darbą gamyboje, vis tiek jį skiria Jo garbei ir aplinkinių labui (už bendradarbius kasdien pasimeldžia) ir yra įsitikinęs, kad absoliučiai viskas vyksta tikrai neatsitiktinai… Nors jis širdyje nešiojasi kilnesnę svajonę, kai tik bus galimybė, pavyzdžiui, taps vienos iš labdaros organizacijų nariu, bet jo vidinis balsas byloja, kad jis ir dabar yra teisingame kelyje, nes svarbiausias tikslas jo yra nekintantis – Dievo valios vykdymas, kūrybingas tikro dabartinio momento įprasminimas bei dėkojimas Jam, teikiančiam vidinio pasitenkinimo gyvenimu potyrį… Laiminga asmenybė, kuri, dirbdama kad ir paprasčiausią valytojos darbą, savo širdyje nepaliauja dėkoti Tam, kuris šią nekvalifikuotą, bet giliai tikinčią darbuotoją savojoje Karalystėje ruošiasi išaukštinti labiau už tuos prezidentus bei karalius, kurie pasižymėjo rafinuotomis perdėto individualizmo manieromis, bet pernelyg mažai skyrė dėmesio moralinio imperatyvo ugdymui…
Antai Rusijos imperatorė (1762-1796) Jekaterina Didžioji, anot rusų istoriko Vasilijaus Kliučevskio, „pasižymėjo neprilygstamu gebėjimu kantriai išklausyti pašnekovą (…). Tai padėdavo jai laimėti žmonių palankumą… Ji išsiugdė įprotį šlifuoti manieras, o ne jausmus. Nepakankamas dėmesys moralinei gyvenimo dimensijai išstūmė ją iš teisingo saviugdos kelio“. Jos įsakymu buvo suimti ir Sibire nukankinti įvairūs to laikmečio šviesuoliai, išdrįsę viešai kritikuoti baudžiavą ir siekę pakelti rusų tautos kultūros lygį… Taigi ji, siekdama asmeninės naudos, mokėjo su aplinkiniais maloniai bendrauti, bet jos širdis tapo sugedusi, o jos valdymas – didžiule grėsme visuomenei.
Stenkimės atpažinę mums Dievo duotus gebėjimus, juos ugdyti, o ne „užšaldyti“. Jei savyje matome tik vieną aiškią duotybę, nesakykime: „Gavau per mažai“. „Neužkaskime“ savo talento, nuo kurio priklauso mūsų esminis tikslas ir galutinė lemtis (plg. Mt 25, 14 – 30).
Kun. Vytenis Vaškelis