Džiaugsmas įprasmina gyvenimą

Tiesiogiai siejant įsimintiną šv. Augustino posakį: „Krikščionis turėtų būti Aleliuja nuo galvos iki kojų“ su apaštalo Pauliaus raginimu: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje!“ (Fil 4, 4), norisi klausti: „Bet kaip to pasiekti?“ Džiaugsmas turi seserį ramybę, kurie yra neatskiriami mūsų gyvenimo palydovai, kai, užuot pernelyg rūpinęsi pasaulio reikalais, darbuojamės bei ilsimės viską pavesdami Aukščiausiojo globai (plg. Fil 4, 6 – 7).

Tyla – tikro džiaugsmo sąlyga, nes tik nurimę suvokiame, kas iš tiesų esame ir kuo tapsime, būdami Kristuje bei išlikdami ištikimi Jam. Jis mums kaskart dovanoja po trumpą laiko atkarpėlę, kad ją mokėtume įprasminti ir, pažvelgę į visus prabėgusius gyvenimo metus, galėtume sakyti: „Viešpatie, buvo tokių laiko intervalų, kuriuos praleidau bergždžiai… Bet žymiai daugiau laiko skyriau savo charakterio ir gyvenimo būdo ugdymui, kuris pašventino mane bei aplinkinius ir suteikė Tau garbę“. Tai – išliekančio džiaugsmo dovana, nes kai išmuš laikų pilnatvės valanda ir bet kuris žemiškas netobulumas sunyks, ateis metas kūriniui, turinčiam Dievo tapatumo (nors ir žemesnio laipsnio) savybių, regėti Jo neaprėpiamos malonės horizontus (plg. 1 Kor 13, 10 – 13).

Ten džiaugsmo nebeužtemdys net mažiausias nusiminimas (plg. Iz 61, 7), nes jo paprasčiausiai nebebus. Bet šio pasaulio liūdesys yra pavojingas kaip Rojaus angis, nes rafinuočiausiais būdais kėsinasi iš mūsų atimti vienintelę gyvenimo viltį Prisikėlusiajame ir dalį žmonių veda tiesiog į pražūtį (plg. 2 Kor 7, 10). Gyvenimas vien sau, kai kūniškų malonumų bei laikinų džiaugsmų siekis nustelbia bet kokį troškimą ieškoti bendravimo su Tuo, kurio širdyje tyvuliuoja dieviško džiaugsmo vandenynai, yra nepateisinamas žmogui paskolinto laiko išeikvojimas, o kartais – nebeatšaukiamos lemties rezultatas.

Krikščionys yra pašaukti gyventi nesibaigiančiu Nenugalimojo velykiniu džiaugsmu, nes tiki, kad pasitaikantys trumpalaikiai nuliūdimai, kai reikia patirti išmėginimus, stiprina jų tikėjimą, grūdina ištvermę ir veda į tikrą džiaugsmą (plg. Jok 1, 2 – 4). Jie dėl būsimos didesnės malonės ir nieku kitu nepakeičiamo noro labiau vienytis su Jėzumi dažnai bei savanoriškai atsisako net kai kurių nekaltų prigimtinių džiaugsmų, nes žino, kad net maži atsižadėjimai pritraukia Jo skvarbų žvilgsnį ir į jų tolydžio laisvėjančias širdis ateina neišsenkantis Dosnumas (plg. Jn 14, 23).

Tada vidinė žmogaus kaita įgyja pagreitį: meditatyvus Biblijos skaitymas ir pamaldumo ugdymas išskleidžia dvasios sparnus naujų pasiryžimų vykdymui: žmogus, malonei padedant, keičia įpročius, elgseną, ir visas jo gyvenimas liudija, kad jis žingsnis po žingsnio artėja prie apaštalo Pauliaus ištarmės savyje išsipildymo: „Nebe aš gyvenu, bet Jis manyje“ (plg. Gal 2, 20). Šv. Kryžiaus Jonas apie didesnio džiaugsmo priežastį šitaip rašo: „Atsisaistęs nuo dalykų, jis įgyja daugiau aiškaus jų suvokimo, leidžiančio suprasti jų tiesas tiek prigimtiniu, tiek antgamtiniu būdu, todėl džiaugiasi jais visiškai kitaip, negu tas, kuris prie jų prisirišęs“.

Nors apaštalas Paulius mus ragina nuolat džiaugtis Kristuje (plg. 1 Tes 5, 16), bet net ir kontempliatyvius žmones, kai jų širdis per maldą užlieja Viešpaties neregimi spinduliai, kartais apima nusiminimas, nes jie ryškiau savyje pamato netobulumus… Šv. Kryžiaus Jonas dalijasi įžvalga: „Didžiulį skausmą sieloje sukelia jos netyrumas, kai į ją iš tikrųjų įsiveržia dieviškoji šviesa, nes ši tyra šviesa įsiveržia į sielą tam, kad išvytų iš jos netyrumą, o siela jaučiasi tokia netyra ir vargana, kad jai rodosi, jog Dievas stoja prieš ją, ir jinai pati tapo priešinga Dievui“. Ši įžvalga pamaldžiam žmogui tam tikrą liūdesį sukėlė kontempliacijos malone, kai jis, neseniai gėrėdamasis Dievo artuma gėrė gyvąjį vandenį, o vėliau, prisiminęs kai kurias savo buvusias klaidas ar Jo šviesoje išvydęs tik dabar atpažintus suklydimus, ėmė ir nusiminė. Tai atitinka Viešpaties valią, nes toks nuliūdimas tikintįjį veda į radikaliai gyvenimą atnaujinančią atgailą (plg. 2 Kor 7, 9). „Palaiminti liūdintys, nes jie bus paguosti“ (Mt 5, 4).

Rašytojas Ričardas Fosteris (Richard Foster) rašo: „Dievas gyvenimą keičia per dvasines pratybas, todėl džiaugtis bus sunku tol, kol vidus nesikeis. Daugelis mėgina džiaugtis per anksti. Kartais stengiamės uždegti žmones džiaugsmu, kai iš tikrųjų jų gyvenime dar nieko neįvyko. Dievas dar neprasimušė į jų kasdienį gyvenimą. Šventė ateina tuomet, kai Jis atperka paslėptas žaizdas“.

Neseniai, įsijungęs magnetofoną, išgirdau seniai žinomus žodžius: „Aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę“ (Apr 2, 4). Jie paskatino prisiminti dar mokymosi kunigų seminarijoje metu skaitytą šv. Jono Klimako knygą apie dvasinį tobulėjimą. Atsivertęs tą knygą perskaičiau prieš daug metų pieštuku pasižymėtą vieną ištrauką: „Niekas neturi klausytis demonų, įtaigiai bylojančių: „Nenusilpnink savo kūno, kad nesusirgtum ir neišsektum“. Autorius rašė apie protingą askezės praktiką, kuri tobulumo siekiantį krikščionį artina prie Dievo…

Kai piktasis kartais sutrukdo, pasinaudojant pasninko malone ir dar uolesne tarnyste labiau siekti panašėti į Kristų, reikia vyti gundytoją šalin ir daryti tai, kas taptų mūsų dvasinio gyvenimo vidinio džiaugsmo atsinaujinimu.

Kun. Vytenis Vaškelis