Ar tikrai norime būti krikščionimis?
Kokie paradoksalūs šios dienos Evangelijos žodžiai… Štai Jėzus, kuris visada kalba apie meilę, šiandien kalba apie neapykantą. Tačiau tuos sunkius žodžius ir Jėzaus troškimą reikia išaiškinti visos Evangelijos kontekste ir Jėzaus darbų šviesoje. Negalima pamiršti semitų mentaliteto, kuris labai skiriasi nuo mūsų šiuolaikinio mentaliteto. Daugiau nei dviejų tūkstančių metų laiko tarpas turi didžiulę reikšmę. Šiuolaikinis žmogus yra daug racionalesnis ir logiškesnis. Semitų kalba ir dvasia yra labiau konkreti ir vaizdinga.
Tad bandykime panagrinėti šios dienos Evangelijos žodžius… "Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, – negali būti mano mokinys“. (Lk 14, 25 – 26)
Ar šie žodžiai nėra neraminantys? Mūsų kalboje "neapkęsti“ reiškia nemylėti, jausti šlykštumą, pasibjaurėti kažkuo, nueiti į tamsią gatvę ir iššokti ant jo kaip šuniui be antsnukio. Žydų atitinkančio žodžio "neapykanta“ reikšmė priešpastatoma meilei. Neapkęsti reiškia: iš daugelio meilių išsirinkti svarbiausią.
Specifinis žydų kalbos bruožas, naudojamas Evangelijoje yra palyginimų ir pastatymų prieš kaita. Neapkęsti savo tėvo ir motinos reiškia tiesiog mažiau mylėti juos negu Jėzų, paskui kurį nori eiti. O kalbant pozityviai: labiau reikia mylėti Jėzų nei tėvą ir motiną. Tuo kvietimu Viešpats Jėzus neliepia neapkęsti, bet išsako teisingą meilės hierarchiją gyvenime. Nors tai ištiktųjų būtent gyvas Dievas, nors nematomas, bet yra arčiau negu artimiausi giminės, tie labai geri, kuriuos prisimename su ašaromis akyse.
Tai labai rimta pastaba ir svarbi visiems Jėzaus pašauktiems žmonėms. Jei kas nori eiti paskui Jį, turi atsižadėti savęs. Ne pamesti, ne pamiršti, ne neapkęsti savęs. Turi "atsižadėti“ nereiškia atsižadėti visko, ką turi, bet atsižadėti teisių į visą nuosavybę. Betgi pirmas įsakymas yra mylėti savo gyvenimą. Būti Jėzaus mokiniu, tai įsisąmoninti, kad apskritai niekas mums nepriklauso. Viešpats Dievas davė man gyvenimą šiame pasaulyje ir paims mane iš čia tada, kai pats nuspręs. Jeigu Viešpats Dievas ką man duoda, matyt man tai reikalinga.
Taigi reikia savo gyvenimą atiduoti į patikimiausią vietą ir į saugiausias rankas – patikėti Dievo Apvaizdai, Dievo gerumui. Dievo Meilę renkuosi todėl, kad dėka jos mylėčiau žmones.
Ir dar du palyginimai: apie statomą bokštą ir apie išeinantį į karą karalių… Čia Jėzus labai įsakmiai primena, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas yra kaip bokšto statyba. Reikia paskaičiuoti savo galimybes, kaip tam statytojui. Kiekvienas turi apmąstyti, ką yra pajėgus nuveikti savo gyvenime, turi pažinti savo jėgas, kaip žino karalius traukdamas į karą. Galima jį valdyti įvairiais būdais. Galima išsirinkti profesiją siekiant kokios pozicijos. Reikia taip pat statyti savo tikėjimą. Šiandien Kristus kiekvieno iš mūsų asmeniškai klausia: kaip elgiesi toje statyboje? Ar tikrai statai krikščionišką gyvenimą?
Jėzaus sekimas reikalauja daug pastangų atsisakymo užsispyrimo. Jeigu Viešpats trokšta, kad savo gyvenime jam duotume pirmenybę, tai tokį sprendimą reikia giliai apgalvoti. Sprendimas sekti Jėzų turi būti brandus, tai lošimas iš didelio statymo – amžinojo gyvenimo. Todėl neužtenka įtikėti Jėzų, reikia atlikti tą užduotį, kurios iš manęs Jėzus laukia.
"Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys“(Lk 14, 27). Taigi kas nori būti tikru krikščionimi, turi įsisąmoninti, koks sunkumas jo laukia. Nes būti krikščionimi tai reiškia statyti Jėzų į pirmą vietą ir priimti kryžių – ne tą savo išgalvotą, bet tą kuris krinta nepriklausomai ant mūsų.
Ar tikrai norime būti krikščionimis?
Kad mokinys galėtų ištverti savęs išsižadėjimo kelyje, nešdamas kryžių gauna Kristaus paramą. Atsižadėjimo mokykla yra šv. Mišios: jose susitinkame su Kristumi, kuris neša kryžių, duodamas pavyzdį ir pagalbą nešantiems savo kryžių. Mokydamiesi iš Mokytojo prašome jėgų, kad pakeltume tikro krikščioniško gyvenimo sunkumus.
Kun. Rafal Chwalkowski SDS
Vertė kun. Edmundas Rinkevičius