XVII eilinis sekmadienis C 2010

Malda priartina Dangų

Jėzus meldžiasi. Ištariame šiuos žodžius prieš akis iškyla gražiausias iš visų žmonių (Ps 45, 3) – Dievo Sūnus, besimeldžiantis nakties tyloje, dienos karštyje, Alyvų sodo vėsoje, agonijos kančių ugnyje ir skendintis visa pranokstančios Dangaus šalies beribiame triumfuojančių maldų džiugesyje.

Ne tik meilė niekada nesibaigia (1 Kor 13, 8), bet ir malda. Štai šv. Jonui Patmos saloje buvo leista išgirsti tarsi galingiems griaustiniams dundant nesuskaičiuojamos laimingųjų bendrijos džiūgavimą, kuri šlovino Aukščiausiąjį: „Aleliuja! Užviešpatavo mūsų Viešpats Dievas, Visagalis. Džiūgaukime ir linksminkimės, ir duokime Jam garbę!“ (Apr 19, 6 – 7).

Tegul joks žmogus, ypač tas, kuris pagal savo vidinę struktūrą dabar yra labiau linkęs tyloje ir vienumoje ieškoti artumos su Dievu, negalvoja, jog kai pateks į Dangų, dar ne iškart bus tinkamai pasirengęs įsilieti į savo Viešpaties garbintojų žvilgsniu neaprėpiamą chorą, kurio atliekama Simfonija bus panaši į didžiulių vandens srautų ir krioklių šniokštimą (Apr 19, 6). Jei Dievo žodis byloja apie amžinai besitęsiantį Visagalio šlovinimą, tuomet mums tenka būti labiau nuolankesniems ir su tikėjimu priimti tai ne kaip būsimą neišvengiamybę, bet kaip nuolat nepasikartojamais vaivorykštės atspalviais nušvintantį Švč. Trejybės meilės stebuklą, kuris skirtas visiems. Beje, tuo niekada nesibaigiančio slėpinio dievišku grožiu siela ne tik su džiaugsmo perpildyta dvasia (jusdama begalinį Kūrėjui dėkingumą) gėrėsis, bet ir savaip į jį pati kūrybingai, su nenumaldomu troškimu bus tarsi milžiniško verpeto įtraukta.

Tačiau būsiančiam Dievo šlovinimui amžinybėje visi žmonės yra šaukiami pradėti ruoštis iš anksto (tiesa, vieni išgirsta malonės balsą, o kiti kol kas užsikemša sąžinės ausis). Viskas prasideda nuo maldos. Jei žmogus gerai meldžiasi, jis negali nedorai gyventi, nes maldos metu jis, kaskart labiau vienydamasis su Dievu, įgyja Jo paties gerumo savybių, kurios yra didžiausias priešnuodis sąmoningų nuodėmių darymui. Taip, dėl žmogiško silpnumo ir nuolankumo ugdymo dėlei (idant žmogus daugiau Viešpačiu pasitikėtų, o ne savimi) jam kasdien leidžiama suklysti, bet būtų nežmoniška, jei jis, aiškiai matydamas kad ir mažas savo kaltes, atsainiai į jas numotų ranka.

Didžioji maldos Iniciatorė – Šventoji Dvasia. Ji įkvepia tikintįjį melstis ir suteikia kantrybės dovaną laukti ne iškart prinokstančių maldos vaisių. Ji inspiruoja krikščionį nenuleisti maldos rankų net tada, kai į jo vidų vogčiomis ropoja nuovargio, prislėgtumo ir nusivylimo kirminai. Jei žmogus, tvirtai tikėdamas (Jok 1, 6), pro išmėginimų miglą nesiliauja žvelgti į savo gyvenimo tvirtybės švyturį – Jėzų, tada jis atranda saugiausią vidinės ramybės įlanką (Kol 3, 3), kurioje, kaip byloja Tėvo Raniero Cantalamessos liudijimas apie Dievo apdovanotąjį, kartais išsprogsta nelauktos malonės purpuras, skelbiantis, kad meditacinės maldos metu žmogus išgyveno neužmirštamą potyrį.

(…) „Paskui mačiau tą pačią Šventąją Dvasią, virtusią blizgančiu ir švytinčiu kirviu, kapojančiu mažas ir dideles virves, iš kurių buvo nuvyta pasaulio bambagyslė, – sakė jis ir tęsė: – Pasaulis buvo tarsi susirietusi negraži kenčianti gimdyvė ir švytintis kirvis kapojo aplinkui visas ją varžančias virves. Paskui Šventoji Dvasia iškasė žemėje duobutę ir į ją įdėjo mažą sėklelę. Užkasė, į ją kvėpė, ir sėkla greit išleido daigą. Paėmė daigą į rankas, švelniai prie savęs glaudė apglobdama ir įsidėjo ją savo begalinę Širdį, kurioje, nežinau kaip, buvo ir Tėvas su Sūnumi. Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios rankos apkabino ir glaudė prie savęs šią mažą Juose sudygusią sėklelę. Supratau, kad visiems reikia šitokio Dievo kvėpsnio, ir sakiau: „Šventoji Dvasia, kvėpk į mus, kad ir mes galėtume išdygti ir suleisti daigą Tavyje“. Ir melsdamas Šventosios Dvasios jaučiau atgaivą, tarsi kristų ant mūsų galvų kvapnūs rasos lašai“.

Gal kas nors norėtų klausti: „Ši Dievo žmogui dovanota vizija yra savaip įdomi, bet kur iš maldos kylantys tikėjimo darbai? Juk neužtenka maloniai Dievui kuždėti: „Viešpatie, Viešpatie…“, nes nenumaldomai artėjant amžinybei viską lems kiekvieno asmens pastangos visais savo gyvenimo poelgiais priklausyti Vieninteliam (Mt 7, 21).

Atsakykime: „Blogai, jei žmogaus lūpos tik mašinaliai šnabžda maldos žodžius, o jo širdis lieka tarsi suakmenėjusi (Mk 7, 6). Tačiau kai tikintysis dažnai stengiasi melstis dėl to, kad jo mintys, žodžiai ir poelgiai būtų sąmoningai kreipiami link Viešpaties valios vykdymo, tai yra kol jo gyvenimo kreivė išties – į Dievą, tada neįmanoma, kad jis darbais išsižadėtų Jo. Priešingai. Per pasitikinčią Viešpačiu maldą žmogui kaskart suteikiamas naujas stimulas gyventi taip, kad nebūtų gėda pratęsti savo egzistenciją anapusybėje“.

Kun. Vytenis Vaškelis 2010 07 25