Karališkasis nuolankumas
Koks aktualus fariziejaus ir muitininko palyginimas (Lk 18, 9 – 14) ir mūsų laikams! Kiek daug žmonių lygina save su kitais ir… klysta. Jei žmogus sau galvoja, kad jis yra gabesnis už savo draugą ir dėl to jam lengviau lipti karjeros laiptais (ne taip svarbu, kad bet kokia kaina siekiant tik teigiamo įvertinimo kartais tenka savo konkurentą nuo tų laiptų stumtelti žemyn) ir kad jis yra Dievo labiau mylimas, nes jam labiau sekasi nei kitiems, tada jo protą paralyžiavęs išdidumas akivaizdžiai trukdo jam suvokti, kad jis tiesą apvertė aukštyn kojomis.
Be abejo, mes esame pašaukti siekti šio laikinojo gyvenimo „karjeros“ aukštumų, tačiau tai – Kristaus nurodytos amžinos vertybės, ir joms pasaulyje nėra lygių. Kai, pavyzdžiui, tikintis mokslininkas (nesiplėšydamas dėl garbės ir aukštesnio posto) sąžiningai atlieka savo darbus ir užuot žvelgęs į savo pavaldinius iš padilbų savo sugebėjimais ir patirtimi dosniai dalijasi su savo jaunesniais kolegomis, jis palaimintas, nes suvokia svarbią tiesą: „Kiekvienas žmogus, viską ką jis turi, savaip yra gavęs iš Visagalio“ (1 Kor 4,7). Todėl dėl tų dalykų, kurie mums Dievo laikinai paskolinti, ne pūstis turėtume, o verčiau Jam už viską dėkokime ir mokykimės save nuolankiau vertinti.
Rašytojas Georg F. G. Stanley mūsų mintis kelia aukštyn: „Kad išgyventų, žmonija turi iš naujo įgyti jai būdingą žmogiškumą ir įgimtą dieviškumą; žmonės turi susigrąžinti sugebėjimą būti nuolankūs, supratingi ir garbingi. Kariškiai ir civiliai turi matyti savo viltį kitame pasaulyje, o ne tame, kuriame viešpatauja fizika ir chemija“.
Galėtume papildyti: „Moderniausios technologijos ir internetas niekada neatstos Dievo, kuris vienintelis dovanoja žmonėms kūrybines galias. Jų svarbiausia paskirtis – ne besaikis susižavėjimas savo kūryba, bet išmintingas Kūrėjo garbinimas dėkojant Jam už kūrinius, o ypač už Atpirkimą“. Kai žmogus užsideda transcendentinius akinius ir per juos žvelgia į gyvenimą, jis mato ne tik jį supančius daiktus, bet ir tą tikrovę, kuri pranoksta pliką realybę. Tuomet per tikėjimą asmuo vis plačiau „apčiuopia“ antgamtiškumą, kuris taip suvirpina jo būties stygas, kad nieko nelaukiant norisi drauge su šio sekmadienio Evangelijos muitininku tarti: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“
Viešpatie, būk pirmiausia man gailestingas, nes galbūt nemažai kartų kaip fariziejus dėkojau sau, o ne Tau, kuriam vienam priklauso visa šlovė! Tik po šių ar panašių atgailos nuoširdžių žodžių susigrąžiname vidinio žmogaus prarastą malonės jaunystę. Nes jei mums trūksta sąmoningo supratimo, kad savo nuodėmėmis įžeidėme Aukščiausiąjį, tada mūsų egzistencija skursta, nes mes (nors mums taip ir neatrodo) vis tolstame nuo Jo. Nepateisinamas nesusipratimas: Dievas mūsų kaip besiblaškančios avelės ieško, o mes trokštame gyventi savo „laisvėje“, ir neišmaningai bijome, kad jei grįšime pas Jį, Jis atims iš mūsų ir paskutinius laisvės trupinius bei mus sukaustys savo įsakymų grandinėmis.
C. S. Lewis knygoje „Kipšo laiškai“ sugebėjo į aukšto rango šėtono lūpas įdėti įžvalgius žodžius, kuriais savo jaunesnį giminaitį kipšą, kalbėdamas apie Dievo strategiją, štai taip protino: „ Priešas nori kaip įmanoma greičiau pribaigti žmonių gyvulišką savimeilę, tačiau Jo galutinis tikslas, bijau, yra įdiegti jiems kitokią savimeilę – gailestingumą ir dėkingumą visiems, taip pat ir sau; kai jie išmoks mylėti savo artimą kaip save, jiems bus leista mylėti save kaip savo artimą. (…) Priešas taip pat bandys įdiegti į globotinio sąmonę doktriną (…), kad jie patys nieko nekuria, kad talentas jiems duotas iš šalies ir kad jie lygiai taip gali didžiuotis savo plaukų spalva. Bet visada ir visais Jam prieinamais būdais Priešas stengsis sulaikyti globotinį nuo tokių minčių, tuo tarpu tavo tikslas – jį prie jų prikaustyti. Priešas nenori net, kad žmogus per daug galvotų apie savo nuodėmes: Priešo širdžiai mielesnis tas žmogus, kuris greičiau nusisuka nuo nuodėmių, už kurias jau atleista“.
Iš to gudraus velnio nutekėjo svarbi informacija: jis žūtbūt, pasinaudodamas puikybės ginklu, nori kiekvieną iš mūsų priremti prie sienos. Kol bus tokių pasaulyje žmonių, kurie, užuot Dievui dėkoję už nuolankumo dovaną (per ją jie išvengė dvasinės griūties), Jo akivaizdoje ir toliau užsiims paprasčiausia buhalterija, skaičiuodami savo asmeninius privalumus ir nuopelnus, jie ir toliau išliks šėtono ir savo sugedusių ambicijų svarbiausiame taikiklyje. Tas, kuris save aukština, o kitą, kuris save nuolankiai vertina, mintyse smerkia ir žemina, toks žmogus žengia išdidumo slėniu ir tarsi atvirai kviesdamas puolusį angelą jį atakuoti rizikuoja kaip pasimetusi plaštakė būti „suvalgyta“ puikybės laužo liežuvių.
Popiežius Benediktas XVI rašė: „Labai svarbu priimti savo ribotumą. Tik taip galime augti, bręsti ir melsti Viešpatį, kad mums padėtų nepavargti kelyje, nuolankiai priimant, kad niekada nebūsime tobuli, priimant netgi netobulumą, ypač kito. Priimdami savo, kur kas lengviau galėsime priimti ir kito, vis iš naujo leisdamiesi būti Viešpaties auklėjami ir perauklėjami“.
Tai gera žinia visiems, kurie gręžiasi nuo puikybės ir išdrįsta stačia galva nerti į nuolankumo dorybės vandenyną.
Kun. Vytenis Vaškelis