Jėzau, kuo Tave laikau?
Viešpatie, šio sekmadienio Evangelijoje Tu į keliamą klausimą: „Kuo mane laiko žmonės?“ (Lk 9, 18), lauki svarbaus atsakymo. Jei sakyčiau, kad Tu turi visas geriausias šv. Jono Krikštytojo ir visų kitų žmonijos dvasios milžinų savybes, dėl kurių Tavimi gėriuosi labiau nei jais visais, tai nieko tikra apie Tave nepasakyčiau. Bet kai Tau priskiriu beatodairišką ir mums – ribotiems Tavo kūriniams – iki galo nesuvokiamą pasiaukojančios meilės begalybę, net ir tada tarsi apgraibomis mėginu paleisti tiesos strėlę į dešimtuką.
Dažnai žmonės ignoruoja savo su Dievo Sūnumi esamo santykio klausimą, nes paprasčiausiai stokoja jų tikėjimą stiprinančių žinių. Jų pasąmonėje pasislėpusios mintys sufleruoja, kad Jėzus – kažkoks didis anksčiau buvęs istorinis veikėjas… Net jei žmonės teisingai pavadina Jėzų Dievo Sūnumi arba Mesiju, tai dar nereiškia, kad jie nuolat laiko Jį savo vieninteliu Viešpačiu, nuo kurio priklauso jų galutinis likimas.
Tačiau kai tikintysis su Jėzumi bendrauja maldoje ir bent retsykiais prisimena savo kilnias intencijas: visa, ką mąstau, sakau ir darau skiriu Tavo garbei, mano Viešpatie, ir mano artimo labui, tada tai yra nelyg degalai žmogaus širdies varikliui, kurio dėka dvasia vėl veržiasi aukštyn, o į ištižimą linkusiam kūnui suteikiamas naujas įsakmus impulsas nenukrypti iš Dievo apreikštos tiesos takelio.
Kai visa savo gyvenimo veikla išpažįstame Jėzų esant pačiu Viešpačiu Dievu, tada net ir suklysdami bei nusidėdami, – paradoksalu, bet tikra: Jėzų savaip pradžiuginame, nes Jis iškart žino, jog netrukus mes, neturintys blogos valios, ne tik tuoj gailėsimės, bet, malonei padedant, dar tvirčiau pasiryšime taisyti savo įpročius ir keisti motyvaciją. Taigi Dievas leidžia ir leis mums po nuodėmės našta suklupti, nes Jis iš anksto regi mūsų būsimos atgailos bei pasitaisymo palaimingus vaisius, kurie liudija, jog mumyse auga didžioji dorybių motina – nuolankumas.
Vienas išmintingas senolis (Šventosios Dvasios apšviestas) ėmė gyventi labai paprastai, nes atrado, kad tai atitinka jo vidinius lūkesčius. Jis juokėsi iš savo mokinių, kai mėgdžiodami jį šie irgi ėmė gyventi paprastai. „Kokia nauda kopijuoti mano elgesį, – sakydavo jis, – neturint mano motyvacijos? Arba perimti mano motyvaciją neturint ją kuriančios vizijos?“ Mokiniai geriau suprato jo žodžius, kai jis pasakė: „Argi ožka, užsiauginusi barzdą, tampa rabinu?“
Tiesa, niekas nedraudžia užsiauginti barzdą ar ilgus plaukus, kad galėtume (pagal savo subjektyvų įsivaizdavimą) būti ir išore panašesni į Kristų. Tačiau nepalyginti svarbesnės yra mūsų vidinės nuostatos. Jei jos daugiau ar mažiau atitinka mūsų Viešpaties minčių ritmą, tuomet esame veikiami Jo malonės, skatinančios mus suvokti, jog atsakyti į klausimą: „Kuo aš laikau Jėzų?“ yra tolygu pripažinti: juo daugiau savyje leidžiu dieviškoms tiesoms keisti mano įsitikinimus, tuo labiau Jėzų laikau absoliučiu savo gyvenimo Vadovu bei Valdovu, kuris (per maldos bei meditacijos priemones) taip stiprina mano tikėjimą, kad tolydžio persiimdamas Jo sektinu pavyzdžiu pajėgčiau vis dažniau bei laisviau dėl Jo atsižadėti savęs.
Pasak popiežiaus Benedikto XVI, atgaila yra vidinė egzistencinės laikysenos grąža, išėjimas iš dabartinės tendencijos, vedančios šalin nuo Dievo ir tik į save. Atgaila – tai apgrąža, išėjimas iš savęs, pasidavimas, esantis meilė ir savo ruožtu kaip sąlygą turintis tikėjimą ir kuriantis viltį.
Todėl kai Kristus mus kviečia kasdien patirti nuotykį – išsižadant savęs nešti Jo mums duotą kryžių, Jis trokšta drauge su kiekvienu iš mūsų nešti tą įvairių gyvenimo išbandymų kryžių. Savaime suprantama, kryžius negali neslėgti mūsų pečių, o kartais ir širdžių. Bet turėkime tikėjimą Dievu: absoliučiai viskas, kas nutinka mums, Jam tikrai yra žinoma. Todėl tereikia vienintelio dalyko: kiekvieną kartą, kai turime patirti kokį nors išmėginimą, tiesiog būtina (geriausia iš anksto) jį mintyse ir širdyje atiduoti Jėzui. Tada įvyks mažytis meilės stebuklas: mūsų našta mums bus lengviau pakeliama ir svarbiausia – paaiškės, kad Jis kaip pasimetusią avelę paėmė mane ant savo rankų, priglaudė prie savo Širdies ir… Pats mane pabučiavo.
Taigi jei Jėzų laikau Dievu, sau ir pasauliui sakau: Jis yra MEILĖ.
Kun. Vytenis Vaškelis 2010 06 20