Ankšti vartai, prasiplėskite!
„Pakelkite savo sąramas, vartai! Plačiai atsidarykite, amžinosios durys, kad įžengtų Garbės karalius!” skaitome 24 – oje Dovydo psalmėje. Kas gi tas tikrasis Karalius, jei ne vienintelis Atpirkėjas Kristus, kuris, būdamas Dievas, klusnumu visiškai nusižemino iki pačios mirties ant kryžiaus (Fil 2, 8). Viešpats savanoriškai – dėl mūsų galutinės laimės –prisiėmė mirtį. Jis (iš meilės mums) apmirė sau. Deja, dėl to, kad didelė dalis žmonių nesirūpina pažinti Dievą (Rom 1, 28), šis Jėzaus panašumas į apmirusį kviečių grūdą jiems atrodo kvailybė (1 Kor 27).
Tačiau iš tikrųjų viskas yra kitaip. Tiems, kurie tiki ir brangina apreikštą Dievo žodį, Dievo kvailystė daugybę kartų pranoksta arogantišku puikybės fraku apsivilkusią žmogiškąją išmintį (1 Kor 1, 25). Tikintiesiems Šventojo Rašto žodžiai yra Jėzaus avių vartai (Jn 10, 6), pro kuriuos jie drąsiai eina ir suranda dieviškos žalumos kilimu pasidabinusią oazę.
Kai Jėzus mus kviečia į gyvenimo pilnatvę žengti pro ankštus vartus (Lk 13, 24), kad paskui mums galėtų atsiverti plačiosios Velykų menės durys, Jis žino, ką sakąs. Kartą nusiminęs bakalėjininkas atėjo vienam išminčiui pasiskųsti, kad kitoje jo parduotuvės pusėje įsikūrė prekybos tinklo parduotuvė, sužlugdysianti jo verslą. Tas išmintingas žmogus jam tarė: – Jei tu bijaisi tos prekybos tinklo savininko, imsi jo nekęsti. Ir neapykanta atneš tau pražūtį. – Tai ką man daryti? – klausė kraustydamasis iš galvos bakalėjininkas. – Kas rytą išeik į gatvę ir palaimink savo parduotuvę, linkėdamas jai gerovės. Tada pasisuk į prekybos tinklo parduotuvę ir taip pat palaimink. – Ką? Laiminti savo varžovą ir žlugdytoją? – Kiekvienas jam suteiktas palaiminimas tau atsilieps nauda. Bet koks palinkėtas blogis tave sužlugdys.
Po šešių mėnesių bakalėjininkas grįžo pranešti turėjęs savo parduotuvę uždaryti, kaip kad bijojo, tačiau dabar jis yra atsakingas už prekybos tinklo parduotuvę ir jam sekasi geriau nei kada nors anksčiau.
Tai kas gi yra tie ankšti vartai ir siauras kelias, kuriuo einantiems žadama ne tik spindulingoji amžinybės palaima, bet, pagal Dievo valią, ir žemiškosios gerovės malonė? Tai visapusiškas klusnumas Mokytojui, kuris, pasinaudodamas savo sekėjų ištikimybe, net blogus dalykus mūsų gyvenime gali paversti gerais (Rom 8, 28). Jei ne keiksime, bet Viešpaties vardu laiminsime tą, kuris mums iškrėtė kiaulystę, tiesa, neretai dėl dedamų nemenkų pastangų, turėsime brautis tarsi per džiunglių tankmę, tačiau tai atsipirks tūkstanteriopai. Galbūt ne visiems bus lemta atidaryti žvilgančius prekybos namus, kuriuose darbdavių bei pavaldinių santykiai bus grindžiami vienas kitam pagarbos ir teisingumo principais, tačiau svarbiausia, – jei nuolat stengsimės paklusti savajam Dievui, tada ant mūsų priešgyniautojų galvų bus dedamos raudonos atsivertimo žarijos, nes ne pikto leisimės nugalimi, bet nugalėsime pikta atkakliu gerumu (Rom 12, 20 – 21).
Pro ankštus gyvenimo vartus mums skirta eiti visą likusį gyvenimą, nes jei kada nors ateityje užsimirštume ir atsiduotume kokios nors kerinčios pagundos žavesiui, rizikuotume pasidaryti atmestini (1 Kor 9, 27). Veikliųjų krikščionių vyrų tarptautinės bendrijos įkūrėjo Demoso Šakarijano knygoje “Laimingiausi žemėje žmonės” rašoma apie vieną garsų protestantų evangelistą, per kurį Dievas darė stebuklus: žmonės išgydavo ir savo gyvenimus patikėdavo Kristui. Deja, jis buvo godus pinigams. Vieno evangelizacinio sambūrio metu jis sakė pamokslą, ir jo žodžiai (Šventosios Dvasios įkvėpti) tiesino Jėzui kelius į žmonių širdis. Tačiau jis Dievo žodžio skelbimo pabaigoje pradėjo šaukti: “Ištuštinkite pinigines, bičiuliai, kad Visagalis galėtų pripildyti jus visais Dangaus turtais”, ir pats pradėjo rinkti atviraširdžių žmonių aukas. Šią savo begėdišką kaulijimo akciją jis tol tęsė, kol žmonės suaukojo išties daug pinigų. Paskui, kai prižiūrėtojai raštinėje suskaičiavo dolerius, netikėtai pro užtvaras įsiveržė tas pamokslininkas ir… nedelsdamas pravėręs savo lagaminėlį pradėjo grūsti vidun ant stalo gulėjusius banknotus. Kažkuris iš prižiūrėtojų sulaikė jį už rankos, tačiau D. Šakarijanas, prisiminė Biblijos žodžius: „Kas gali pakelti ranką prieš Viešpaties pateptąjį ir būti be kaltės“ (1 Sam 26, 9) ir leido tam evangelistui su visais paaukotais pinigais pasprukti. Šis žmogus buvo dažnai prisimenamas maldose…
Vis dėlto laikantis teisingumo, šioje situacijoje buvo galima ir kitaip pasielgti: duoti tam evangelistui – dvasios vargšui – tik tam tikrą dalį (pavyzdžiui, jo kelionės išlaidoms padengti) paaukojimų.
Šis įvykis tegul mums niekados neleidžia užmiršti, kad yra „pirmų, kurie bus paskutiniai“ (Lk 13, 30) ir – kai stengiamės vykdyti visus Jėzaus bei Jo įsteigtos Bažnyčios priesakus, mūsų nešama visų gyvenimo vargelių našta ne tik mūsų neprislėgs, bet priešingai: ilgainiui matysime kaip tolydžia tie ankšti gyvenimo vartai vis platėja ir platėja…
Kun. Vytenis Vaškelis 2010 08 22