Eilinis laikotarpis B

Tikėjimo malonė Šį sekmadienį iš Evangelijos puslapių netrukus prabilsiantis Kristus ilsėjosi plaukiančioje valtyje. Ežere ūmai pakilo didžiulė vėtra. Jo mokiniai pasimetė ir, manydami, kad tuoj nugarmės į marių dugną, kaip nesavi pradėjo šaukti: „Mokytojau, žūvame!“ (plg. Mk 4, 38). Jėzus bematant sustabdė vėtros šėlsmą ir sugėdino juos tardamas: “Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ (Mk 4, 40).

Tėvo diena ir Devintinės Kai Dievo įsteigtą šeimos instituciją sekuliarus pasaulis vis labiau ignoruoja ir net atmeta (antai Airijoje neseniai vykę visuotiniai rinkimai atskleidė piliečių širdžių bei minčių visišką sumaištį, nes didelė gyventojų dalis, veikiama keistų motyvų, siekia savo šalyje įtvirtinti gėjų santuokas), krikščionys laikosi egzistenciškai svarbaus ir nekvestionuojamo tiesos principo: Dievo bei Bažnyčios palaiminta

Didžiosios meilės žodis Kaip iš vyro ir žmonos prigimtinės meilės kyla nauja gyvybė, taip iš Jėzaus ir žmogaus antgamtinės meilės gimsta naujo gyvenimo „kūdikis“, tai yra užsimezga savaip artimas bendravimas, kurio augančios draugystės vaisių kaip brandžiausią naują vyno gėrimą (plg. Mt 26, 29) mums bus skirta ragauti amžinybės saulėtekyje. Ar gali žmogus, tiesiogiai patyręs gydantį

Prisilietimo šauksmas naujam gyvenimui „Žmogus – gelmė, o širdis jo – bedugnė“ (Ps 64, 7). Individas visos savosios dvasios gelmės nepajėgia aprėpti, bet gali įkristi į savo vidaus bedugnės tuštybę, ir iš jos be kito pagalbos neišsiropš. Pirmiausia esame pašaukti pažinti Dievą, kad Jo šviesoje suvoktume savo žmogiškąjį trapumą, kilniausios tapatybės Jame vertę, kad mus

Jėzaus egzorcizmų misijos aktualumas Šio sekmadienio Evangelija liudija, kad Jėzus gydo ir išlaisvina žmones su dieviška galia. Jo visagalybe alsuojančiam žodžiui paklūsta ne tik mikroskopiniai vienaląsčiai organizmai ir nakties giedrume mirguliuojantys tolimiausi žvaigždynai, primenantys žėrinčias spingsules, bet ir nesutaikomas Jo bei mūsų priešas – šėtonas (plg. Mk 1, 26). Piktasis, buvęs šviesybių angelas, yra intelektinė

Gyvenimas – tai Jis, o savižudybė – pragaišties juodulys „Aš nemirštu, aš žengiu į gyvenimą…“, – prieš baigdama žemiškąją savo kelionę viename laiške rašė šv. Kūdikėlio Teresė. Tai – sunkiai sergančio žmogaus žodžiai, skirti ateinančiai nesibaigiančio gyvenimo šventei. Kai žmogus leidžiasi pagaunamas Dievo tinklais, tada jis visada daugiau vadovaujasi tiesa. Jis gali suklysti, bet toji

Ar ieškome Jo? Kai Jonui Krikštytojui ištarus: “Štai Dievo Avinėlis!“ (Jn 1, 36), du jo mokiniai  pradėjo eiti įkandin Jėzaus, Jis atsigręžęs paklausė: „Ko ieškote?“. Galime numanyti, kas kirbėjo pirmųjų Kristaus mokinių viduje ir, praplečiant jų atsakymą, tariame: „Viešpatie, nuo šiol Tu esi mūsų naujasis Mokytojas, Tave trokštame pažinti ir gyventi panašiai taip, kaip Tu

Visa persmelkiantis tiesos bylojimas Kiekvienas dieviškos kilmės žodis turi kūrybinę, perkeičiančią ir ugdančią prasmę. Visagalis Dievas galėjo nebyliu būdu, tai yra vien tik Širdies troškimu bei mintimis iš nebūties sukurti pirmąją būtį: dangų ir žemę (Per 1, 1). Tačiau dažniausiai savo svarbiuosius kūrybos sandus Jis palydėdavo tokiais daiktavardžiais ir veiksmažodžiais, kuriuose slypėjo visuotinės ir dinamiškos

Dėkingumas – daugiau nei tikėjomės Kaip dieviškas dorybes – tikėjimą ir viltį – pranoksta meilė (1 Kor 13, 13), taip Viešpaties garbinimas ir Jam dėkojimas yra kur kas vertingesni dalykai nei prašymo maldos. Šio sekmadienio antrajame skaitinyje apaštalas Paulius tikinčiuosius kviečia visa dėkingai daryti didesnei Dievo garbei (1 Kor 10, 31). Dėkojimo viršūnė yra Eucharistijos

Be maldos nėra gyvenimo pilnumos Biblija – ne spalvingų ir intriguojančių istorinių pasakojimų rinkinys, žadinantis skaitytojų vienadienį smalsumo pojūtį, kuris veja šalin retsykiais juos įkyriai apninkantį įvairių rūpesčių nuobodulį, bet ji – iš Dievo vidaus, perpildytos meile, ištryškęs gyvojo apreiškimo tiesų šaltinis, kuris iš nebūties pašaukia būtį ir kiekvieną ieškantį gyvenimo tikslo žmogų iš nesupratimo

Kristuje yra tikrosios vienybės ašis 2012 metų antroje sausio mėnesio pusėje vykstančių ekumeninių (ekumene, gr. apgyventa žemė) pamaldų už krikščionių vienybę įžangoje vadovas perskaito prasmingus žodžius: „Pergalė reikalauja didžio darbo ir pastangų. Jei meldžiame ir siekiame visiškos regimos Bažnyčios vienybės, mes – ir tradicijos, kurioms mes priklausome, – būsime pakeisti ir supanašėsime su Kristumi. Mes,

Kur gyvena Gyvenimo Šaltinis? Žmogus, kuris eina ar bėga, bet sustoja ir patikslina savo gyvenimo kryptį, aplenks tą, kuris chaotiškai skuba, stokodamas esminių egzistencijos orientyrų. Panašiai elgėsi šv. Jonas Krikštytojas ir jo mokiniai, kurie, išvydę ateinantį Jėzų, stovėjo ir įdėmiai į Jį žiūrėjo. Kai Jonas Krikštytojas, įkvėptas Šventosios Dvasios, tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“ (Jn 1,

Vaikų lyčių tapatybė yra sakrališka Su gąsdinančia antrašte „Darželinukų tvirkinimas prasidės rudenį“ neseniai dienraštis "Respublika" išspausdino straipsnį apie kai kuriuose Lietuvos vaikų darželiuose jau nuo rugsėjo pradedamą vykdyti projektą, kuriuo bus siekiama vaikeliams įkalti mintį, kad berniukai niekuo nesiskiria nuo mergaičių, o mergaitės – nuo berniukų, ir kad žmogaus lytis – tai ne jo prigimties

Nepalaužiamos Kristaus tiesos eisenoje Jėzus yra Dievas, sotinantis mus pirmiausia savuoju nemirtingumo galybę laiduojančiu žodžiu. Kaip kadaise Visagalis Viešpats paprastiems žodžiams: „Tebūna šviesa!“ (Pr 1, 3) įkvėpė gyvybę, ir šviesa išsklaidė tamsos sutemas, taip Švč. M. Marijos ištartas „Fiat“ tapo naujo žmonijos gyvenimo aušra, nes viešpačių Viešpats – Dievas Žodis nesigėdijo susimažinti ir prisiimti kūdikio

Be krikščioniškos santuokos nėra tikros šeimos Akivaizdžiai pastebime, kad augant visuomenės technologiniam progresui, silpsta moralinių vertybių pajauta. Kai pernelyg koncentruojamasi į tai, kas gerina vien žmonių buitį, tai yra, kai daugiausiai pastangų skiriama visuomenės materialinio pagrindo stiprinimui, tada vis labiau pasitikima pinigais bei daiktais, ir vis mažiau – pačiu Dievu, kuris yra ne tik visų

Dievas ir sportas – neišskiriama jungtis Žemės rutulys savo forma primena kamuolį. Kai jis metamas į krepšį ar spiriamas į vartus, neretai jo skriejimo trajektorija sukelia estetinį pasitenkinimą žiūrovams. Laimi abi žmonių pusės: sportininkai, kurie meistriškai valdo kamuolį, džiaugiasi savo pasiekimais, ir korektiški sirgaliai, kurie gėrisi matydami, kaip jų komanda iš visų jėgų stengiasi demonstruoti

Be Jėzaus tiesos – pragaro melas Dievas negali sulaikyti „savanorių“, žengiančių į… pragaro gelmę, nes Jo teisumas neišmatuojamas ir Jo įspėjantys žodžiai išsipildo (žr. Mt 8, 12). Jis absoliučiai gerbia žmonėms suteiktą laisvės dovaną ir džiaugiasi matydamas kaip Jo vaikai tinkamai ir laisvai įprasmina ją. Bet dieviškas liūdesys suspaudžia Viešpaties Širdį, kai Jis regi neklusniuosius,

Dangus prasideda čia ir dabar Rojaus dieviškoje panoramoje išryškėja viena nežemiško grožio figūra: Švenčiausios Trejybės „šešėlyje“ milijardai išgelbėtųjų regi didingąją Dievo Sūnaus ir visų Žemės vaikų Motiną Mergelę Mariją, kurios kadaise ištartas „fiat“ tapo viena iš kertinių malonės kolonų, ant kurių buvo pastatytas tiltas, sujungęs paklydusios žmonijos ir būsimosios Tėviškės krantus. Malonu žinoti, kad kai

Kas išeina iš mūsų širdžių? Kol žmogaus protas ir širdis kaip pumpurai sugeria Jėzaus mokymo spindulius, tol žmogus išlieka tiesos šerdyje, ir jis neklystamai suvokia, kad visos religinės tradicijos, įstatymai ir papročiai nėra svarbesni už patį Mokytoją. Tačiau jei asmuo stokoja asmeninio bendrystės ryšio Viešpačiu, tuomet jis nors ir pripažįsta, kad Dekalogo viršūnė – Dievo

Malonės Motina Kilusi iš karaliaus Dovydo giminės, gimusi be dėmės, kas prie Jos artės, tas Dievo šviesą lies… Dievo Sūnus pas mus iš dangaus ateidamas per Mergelę Mariją didžiai pagerbė kiekvieno žmogaus prigimtį, nes ne kokiam nors kitam Žemės padarui, bet būtent tik žmogui suteikė dieviško tapatumo savybių, kurios, tiesa, dėl pirmykščio neklusnumo Kūrėjui buvo

Kuo laikome Kristų, to verti esame Jėzui rūpėjo sužinoti, ką apie Jį galvoja Jo mokiniai bei kiti izraelitai, ir todėl, būdamas kelyje, kaip gyvenimo kelionėje, paklausė: „Pasakykite, kuo mane žmonės laiko ir kas Aš jums esu?“ (plg. Mk 8, 27 – 29). Kai žmonės taria žodžius, kurie apibūdina santykį su daiktais ir aplinkiniais, tada išreiškia

Didžiausias yra tas, kuris yra paskutinis Jėzus, keliaudamas per Galilėją, mokiniams pranašavo apie savo neišvengiamą kančią, mirtį ir prisikėlimą, ir Jo žodžiai pribloškė juos. Mokytojas jau buvo padaręs nemažai stebuklų, įrodančių, kad tikrai yra daugiau negu pranašas, bet kai Jis antrą kartą prabilo apie būsiantį likimą, mokiniai Jo žodžiais netikėjo. Jiems kur kas lengviau buvo

Nukirsti ne ranką, bet pagundos šaknį Kieti ir nepalaužiamai tvirti Jėzaus žodžiai iš pirmo žvilgsnio gali atbaidyti tuos, kurie neieško tiesos prasmės, bet iškart ir kategoriškai atmeta tai, kas jų išankstiniu manymu yra nelogiška. Kai Dievo Sūnus sako, jog žmogui, kurio ranka gundo nusidėti, reikia ją amputuoti (plg. Mk 9, 43), ne tik pasinaudoja anuomet

Dievo, vyro ir moters širdžių jungtuvės Aukščiausiasis, kūrybos pradžioje iš nebūties sukūręs žmones, ne tik gėrėjosi visais savo kūriniais, bet pirmiesiems vyrui ir moteriai suteikė tokių asmeninių dieviško tobulumo savybių, kurios amžiais jiems turėjo priminti, jog visa, ką jie iš Jo gavo, iki galo nesuvokiama. Tai Jo gailestingosios meilės dovana, įpareigojanti viso savo gyvenimo klusnumu

Tikėjimu trokšti pažinti Jį Naujo postūmio jėga, netikėtas įkvėpimo šuoras, neblėstančio ryžto drąsa, veržlus šuolis tolyn ir aukštai iškelta kartelė sėkmingai įveikiama… Tai trumpa ištrauka iš aktyvaus krikščionio gyvenimo „reportažo“, liudijanti, jog mes esame kaip sportininkai rungtynių aikštėje (plg. 1 Kor 9, 24). Šiose gyvenimo varžybose pralaiminčių nėra. Visi, kurie, laikosi tikėjimo ir susilaiko nuo

Kol išauš amžinybės valanda Kai Evangelijoje pagal Morkų 10 skyriuje Jėzus visiems suprantamais žodžiais paaiškino apie savo mokinių asmeninio atsižadėjimo vaisius ir apie savo neišvengiamą kančią bei prisikėlimą, kuriam iš Jo mokinių galėjo kilti pagunda vienu šokiruojančios godulystės rankos mostu atsainiai numoti į tai, ką jie ką tik buvo išgirdę? Ne tik du Mokytojo sekėjai

Ko tikisi iš mūsų Jėzus? Jėzus iš meilės mums viską, kas svarbiausia, padarė tobulai. Jis mirė ant kryžiaus, kad per mus tekėtų Jo prisikėlimo gyvybės syvai ir nuodėmė nebegalėtų įsišaknyti mūsų širdyje. Bet kol siekiame galutinės laimės danguje, esame kviečiami budėti, kad akylai stebėtume savo Mokytoją ir nemestume kelio dėl takelio. Aklasis elgeta Bartimiejus turėjo

Mūsų didžioji privilegija – mylėti Kodėl mylėti Meilę – Dievą – reikia įsakymo? Todėl, kad ne veltui sakoma: tik žmogui mirus, jo savimeilė išleidžia paskutinį atodūsį. Kadangi mes egoistiškai mylime save dažniau ir labiau negu mums atrodo, Viešpats visada trokšta, kad mes, nusigręždami nuo pataikavimo savo įnoriams, veidu atsigręžtume į Jį patį, ir pirmiausia stengtumės

Dosnioji našlė – tai persirengęs Kristus Marko Tveno knygoje yra pasakojama, kaip princas Edvardas 1547 – aisiais susipažįsta su labai panašiu į jį elgeta Tomu ir apsikeičia su juo drabužiais. Tomas apsigyvena Anglijos karaliaus Henrio VII rūmuose, o Edvardas tampa benamiu. Šių jaunuolių persirengimas ir apsikeitimas vietomis nėra tik išorinis dalykas, bet tai daro tiesioginę

Su mylinčiu Teisėju – veidas į veidą „Tavo garbintojai didžiuojasi, ir tie, kurie buvo nukryžiuoti drauge su Tavimi, džiūgauja. Bet nuodėmės draugai apimti liūdesio, tie, kurie kaip tinginiai praleido savo gyvenimą“, – paprastai ir įžvalgiai rašė Narcizas IV Maloningasis, gyvenęs XII amžiuje ir vadovavęs Gruzijos armėnų krikščionių bendruomenei. Jei tikintieji atviromis širdimis priima Jėzų ir

Viešpats, karaliaujantis meile Jėzaus – dieviškojo Karaliaus – savybės labiausiai matomos, kai Jis ką nors daro. Jau pirmame pagal Joną evangelijos skyriuje kilniaširdis žydas Natanaelis, Šventosios Dvasios įkvėptas, suvokė, kad siųstasis Mesijas yra Dievo Sūnus ir Izraelio karalius (plg. Jn 1, 49), nes tik vienintelis Dievas, visa apie viską žinodamas, gali tiksliausiai apibūdinti, kas yra