Mūsų didžioji privilegija – mylėti
Kodėl mylėti Meilę – Dievą – reikia įsakymo? Todėl, kad ne veltui sakoma: tik žmogui mirus, jo savimeilė išleidžia paskutinį atodūsį. Kadangi mes egoistiškai mylime save dažniau ir labiau negu mums atrodo, Viešpats visada trokšta, kad mes, nusigręždami nuo pataikavimo savo įnoriams, veidu atsigręžtume į Jį patį, ir pirmiausia stengtumės kuo giliau Jį pažinti, su Juo bendrauti, į Jį panašėti ir Jį iki „ausų“ įsimylėti.
Ne visada meilė Dievui panaši į pirmąją vaikino ir merginos meilę, kai šie, neišskiriamai susikibę rankomis, džiūgaudami ir pasišokinėdami eina gyvenimo keliu, ir jiems daugiau niekas pasaulyje nerūpi. Ne amžinai truks šis kvaitulingos, viską apakinančios meilės laikotarpis, ir ateis momentas, kai jie vėl „nusileis“ ant žemės. Jų meilei bus lemta patirti neišvengiamus išbandymus, idant paaiškėtų, ko ji verta: sudilusio skatiko, ar kilniausios pagarbos vainiko.
Tikėjimo metais neįsivaizduojame tikėjimo be meilės darbų. Jei prie žodžio „tikėjimas“ prijungtume – „meilė“ ir tartume, kad 2012 – 2013 metai yra Tikėjimo ir Meilės metai, neklystume. Bet visada žmogui pirmiausia suteikiama tikėjimo dorybė, o tik paskui, jam pačiam besistengiant, ji virsta sąmoningos ir kantrios meilės veiksmais. Todėl logiška bei prasminga, kad dabar esame kviečiami labiau koncentruotis į tikėjimą, kad jis pražystų meile… Tikėtina, jog Dievui laiminant, po dviejų ar kelerių metų sulauksime ir dieviškos Meilės bei Vilties dorybių – tų neišskiriamų sesių – paskelbimo metų, nes mylėdami Dievą ir vildamiesi Jo malone augame tikėjimu, ir juo be galo patinkame Viešpačiui (plg. Žyd 11, 6).
Kai skelbiami Šventojo Rašto žodžiai per žmogaus klausos aparatą patenka į jo vidų, prabunda tikėjimas, kuris įskelia meilės kibirkštį ir uždega uolumo ugnimi žmogaus gyvenimą. Vienuolė šv. Lijoba (gyveno 8 amžiuje, Vokietijoje) daugiausia laiko praleisdavo ne dirbdama fizinį darbą, bet skaitydama ir klausydama Šventojo Rašto. Tai, ką skaitė ar girdėjo, ji stengėsi įgyvendinti. Vienuolyno seserys ją mylėjo dėl jos elgesio. Ji iš visų seserų mokėsi, sekdama geromis jų savybėmis. Iš vienos mokėsi santūrumo, iš kitos – linksmumo, švelnumo ar kantrybės. Vienai seseriai stengėsi prilygti dėmesingumu maldai, kitai – atsidavimu skaitymui. Tačiau svarbiausia – ji buvo geraširdiška, nes žinojo, jog be geraširdiškumo visos kitos dorybės yra tuščios.
Kad galėtume greičiausiu būdu augti dorybėmis, o amžinybėje gėrėtis didesne Dievo artuma, nekviečiu skaitytojų atsisakyti pasaulietiško gyvenimo būdo bei savojo pašaukimo ir pradėti galvoti apie kitą gyvenimo kelią. Tiesa, pravartu ieškantiems artimesnio santykio su Viešpačiu retkarčiais nuvykti (iš anksto telefonu suderinus atvykimo laiką; beje, internete yra adresai) į kokį nors kontenpliatyvų vienuolyną ir ten leisti savo sielai paskęsti vienumos tyloje, idant ne tik dvasinių prioritetų svarba naujai nušvistų sąmonėje, bet svarbiausia, kad, vėl grįžus į pasaulietiškų rūpesčių sūkurius, dieviškoji malonė skatintų neužmiršti padarytų pasiryžimų: kasdien per maldą priglusti prie Jėzaus širdies, kad augdami tikėjimu pradėtume labiau norėti vienaip ar kitaip pirmiausia padėti tiems, su kuriais susitinkame, ir kurie prašo mūsų pagalbos.
Kaip moko šio sekmadienio Evangelija, kuo labiau pažįstame ir pamilstame Dievą, tuo labiau Jame turėtume mylėti artimą bei save patį (Mk 12, 29 – 31). Meilė – tai trumpiausia mūsų gyvenimo programa, kurią vykdydami visi tampame Dievo numylėtiniais ir mylinčiaisiais. Nors Jėzaus meilės kelias yra erškėčiuotas, bet kai juo einame, Jo meilė uždengia visas mūsų kaltes (Pat 10, 12) ir įkvepia nepalūžti, prisimenant padrąsinančius Motinos Teresės žodžius: Aptikau tokį paradoksą: kai pamilstame ką nors iki skausmo, skausmas dingsta. Ir lieka tik meilė.
Negalime būti laimingi negaudami meilės ir jos neduodami kitiems. Todėl, anot vieno teologo, „privalome suprasti Jėzaus mokymą apie meilę… Kiek mes atsiduodame dieviškajai malonei, tiek mes susiliejame su Dievo meile“.
Kun. Vytenis Vaškelis