XXXIII eilinis sekmadienis B 2012

Su mylinčiu Teisėju – veidas į veidą

„Tavo garbintojai didžiuojasi, ir tie, kurie buvo nukryžiuoti drauge su Tavimi, džiūgauja. Bet nuodėmės draugai apimti liūdesio, tie, kurie kaip tinginiai praleido savo gyvenimą“, – paprastai ir įžvalgiai rašė Narcizas IV Maloningasis, gyvenęs XII amžiuje ir vadovavęs Gruzijos armėnų krikščionių bendruomenei. Jei tikintieji atviromis širdimis priima Jėzų ir kaip lakmuso popierėlis sugeria Jo visus žodžius bei stengiasi vadovautis jais kasdienybėje, ar gali juos gąsdinti dramatiškas būsimų eschatologinių įvykių Evangelijoje aprašymas (plg. Mk 13, 24 – 25)? Tikėdami Šventojo Rašto dieviškuoju neklaidingumu, į artėjančią pasaulio pabaigą žvelgiame ne kaip į visos kūrinijos neišvengiamą kelionę į nebūties fiasko, bet kaip į kaip į naują besitęsiančios egzistencijos tikrovę, kurioje Dievo Avinėlio šlovės triumfo himnas, skelbiantis galutinę bei visuotinę pergalę prieš nuodėmę ir mirtį, bus girdimas ne tik neaprėpiamos Visatos ūkuose, bet ir Anapusybės begalybėje.

Kad ir koks stulbinantis bei sukrečiantis bus Žmogaus Sūnaus antrojo atėjimo apsireiškimas žmonijai, bet atėjęs Jis nenulauš palinkusios nendrės, nes nebus ką „laužti“, – žmogaus prisirpęs nuolankumo dorybės vaisius visiems tiesiog kris į akis ir liudys, jog ištikimasis Jėzaus jaunesnysis brolis (be abejo, ir kiekviena Jį mylinti Žemės sesuo) ne veltui gyveno transcendentinio troškimo laukimu ir savo mažais, bet nuosekliais tikėjimo darbais audė kerinčio grožio naujosios Tėviškės kilimo lopinėlį.

Tačiau visai kitoks susitikimas su neprilygstamu Karaliumi laukia tų, kurie net nebandė laukti Jo, nes iki ausų buvo pasinėrę į savo netikrosios tapatybės ieškojimo prišvinkusį dumblą, kuriame žmogaus dvasinės uoslės receptoriai nebegali užuosti auštančio Prisikėlimo ryto gaivos kvapo, nes paprasčiausiai yra užblokuoti egoistinės savasties dvoko mikrobų.

Didysis teologas šv. Augustinas rašė: „Kristaus, kuris yra Tiesa, akivaizdoje bus galutinai atskleistas tikrasis kiekvieno žmogaus santykis su Dievu. Paskutinis teismas atidengs ligi galutinių pasekmių tai, ką gero kiekvienas padarė ar nepadarė savo žemiškajame gyvenime: tai, ką daro blogieji, viskas yra užrašyta, o jie to nežino. Tą dieną, kurią „Dievas ateina, bet ne tyliai“ (Ps 50, 3), Jis kreipsis į bloguosius: „Žemėje aš jums palikau savo vargšus mažutėlius“. Jis jiems tars: „Aš – Galva – sėdėjau danguje, Tėvo dešinėje, bet mano nariai žemėje vargo, mano nariai žemėje alko ir troško; jeigu jūs būtumėte ką nors davę mano nariams, tai jūsų dovanos būtų tekusios ir Galvai. Tada suprastumėte, jog, žemėje jums palikęs savo vargšus mažutėlius, aš juos padariau jūsų pasiuntiniais, kad jūsų darbus neštų į mano lobyną. Jūs nieko neįdėjote į jų rankas, dėl to nieko negausite ir iš manęs“.

Kadangi gamta nemėgsta tuštumos, praplėskime mintį sakydami, kad kiekvieno žmogaus rankos, net ir to, kuris žemėje neturėjo rankų, amžinybėje jos „išdygs“ (nes naujoje būtyje perkeistas žmogaus kūnas atitiks jo tapatybę kaip pirminį tobulą Kūrėjo planą), ir mes pamatysime, kad jos ir tų, kurie darė tiktai bloga, nėra tuščios. Kai suakmenėjusios širdies žmogus daro vien niekšybes ir net paskutinę gyvenimo akimirką visiškai sąmoningai atsisako viską perkeičiančio vos sekundę trunkančios atgailos ir susitaikymo su Aukščiausiuoju lemtingo akto, tada… net jei, pavyzdžiui, angelams būtų leista atlikti eksperimentą: šį beviltišką užsispyrėlį imtų ir valandėlei patalpintų danguje, jo negailestingi kaltintojai – tamsybių nuodėmės – jį bematant išspirtų lauk. Taigi nepavydėtina laukia būklė to, kuris gyvena ir miršta 180 laipsnių kampu nusigręžęs nuo tiesos.

1887 metais vasario 15 – ąją garsusis rusų kompozitorius A. Borodinas šoko iškilmingame pobūvyje. Jis juokavo, linksminosi ir… nuvirto ant grindinio ištiktas mirties. Nors jis, kaip ir daugelis, nesulaukė antrojo pasaulio Gelbėtojo atėjimo, bet jo susitikimo su Dievu akis į akį lemtingoji akistata tikrai amžinybėje įvyko. Pats Jėzus liepia budėti ir būti pasirengusiems Jį tinkamai sutikti, nesvarbu, ar tai įvyks gyvenimo pabaigoje natūralios mirties metu, ar kai Jis ims ir ateis pas mus tada, kai daugybė žmonių šito dalyko mažiausiai tikėsis. Bet kuriuo atveju kiekvieno žmogaus laukia teismo diena, kurioje, pasak katekizmo, „spręsis, ar būsime prikelti Amžinajam gyvenimui, ar būsime amžinai atskirti nuo Dievo. Su tais, kurie pasirinko gyvenimą, Dievas dar kartą kūrybiškai pasidarbuos. Su „naujuoju kūnu“ (plg. 2 Kor 5) jie amžinai įeis į Dievo šlovę ir garbins Jį kūnu ir siela“.

Kun. Vytenis Vaškelis