Didžiausias yra tas, kuris yra paskutinis
Jėzus, keliaudamas per Galilėją, mokiniams pranašavo apie savo neišvengiamą kančią, mirtį ir prisikėlimą, ir Jo žodžiai pribloškė juos. Mokytojas jau buvo padaręs nemažai stebuklų, įrodančių, kad tikrai yra daugiau negu pranašas, bet kai Jis antrą kartą prabilo apie būsiantį likimą, mokiniai Jo žodžiais netikėjo. Jiems kur kas lengviau buvo tikėti, kad Jis yra laukiamas Mesijas, kuris stebuklingais – žmones išlaisvinančiais bei gydančiais – ženklais liudija savo dievišką kilmę, nei imti ir pripažinti, kad Jo brutali mirtis ant gėdingo kryžiaus, prie kurio be gailesčio buvo kalami nusikaltėliai, yra kiekvienam asmeniui ir visai žmonijai skirta aukščiausia ir neįkainuojama dovana.
Nors svarbiausiuose gyvenimo lūžiuose visada glūdi nauja prasmė ir perspektyva, bet iš prigimties „trumparegiui“ žmogui sunku matyti tuos dalykus, kurie atsiveria anapus horizonto. Tik dieviška malonė pajėgia atidengti „kraštelį“ to dangaus grožio, kurio pilnatvė slypi mylinčio Jėzaus širdyje. Kai mus apšviečia perkeičiančioji Jo šviesa, keičiasi mūsų vidus, tai ypač pasireiškia mąstymo srityje. Tada žmogui nebekyla klausimas, „kodėl Mokytojas turėjo kentėti ir net mirti“, bet jis sako: „Kitaip ir būti negalėjo! Amžina šlovė Tam, kuris dėl manęs (viso kosmoso atžvilgiu) tapo panašus į vos įžiūrimą smeigtuko galvutę!“.
Kai auga žmogaus intelekto koeficientas kviečiant į savo širdį Šventąją Dvasią, tada jis vis geriau suvokia, kad be Dievo malonės kiekvieno individo protavimas anksčiau ar vėliau tampa sujauktas ir miglotas, nes jo puikybė yra ragana, kuri taip užburia, kad ne tik materiją jis ima vertinti labiau už dvasią, bet, vertinant jo praktiškus veiksmus, asmeninių sprendimų nebederina su Aukščiausiuoju, ir todėl diametraliai pradeda prasilenkti su jam skirtu galutiniu egzistencijos tikslu ir rizikuoja patirti apgailėtiną fiasko, pakliuvęs į dvasinės kapituliacijos neišnarpliojamas pinkles.
Kas kita, kai žmogus, kaip gyvenimo piligrimas (plg. Mk 9, 33), iš savo vidaus iškelia etinių dalykų svarbą, ir, užuot ginčijęsis su kitais apie žmogaus orumą žeminantį nesveiką konkurencinį lyderiavimą, vadovaujasi Dvasios išmintimi bei skelbia dvasines tiesas (plg. 1 Kor 2, 13). Tikintysis paprastai ir atvira širdimi priima tai, kas ateina iš aukštesnio autoriteto – iš paties Viešpaties. Jis supranta, kad nėra blogai siekti pirmosios vietos, jei tas troškimas yra apsvarstomas ir viduje kaip gimimo stebuklą patirsiantis kūdikis „išnešiojamas“. Kadangi jis stengiasi kiekvieną mintį taip pakreipti, kad ji paklustų Aukščiausiojo protui (2 Kor 10, 5), todėl susilaukia vis didesnio Jo palankumo, kuris padeda įveikti rafinuočiausią puikybę, kuri dažnai ir nepastebimai atsėlina su kuklaus avinėlio kailiu.
Žinoma, nelengva žmogui, tarnaujančiam kitiems, stengtis būti labai nuolankiam ir nesitikėti mažiausios padėkos, pagyrimo ar kitokio atlygio. Bet jis nesigėdija save vadinti tarnu (plg. Lk 17, 10), nes dėl Dievo Sūnaus garbės atliekama tarnystė žmogų veda į gilesnį suvokimą, jog, pavyzdžiui, altruistiška parama meldžiantis už dvasiškai sužeistą ligonį arba užmirštant asmeninius reikalus, dėmesingai bendraujant su juo ir kitais įvairiais būdais teikiant pagalbą, jau savaime yra didis tarnavimo kitiems atlygis, nes ne tik teikia psichologinį pasitenkinimą (beje, jo nesureikšminame), kai matome, jog ligonis sveiksta, bet kai neužmirštame kilniausios intencijos: „Visos mūsų pastangos ir triūsas, tiesa, ne visada teikiantys greitų rezultatų, pirmiausia yra skiriami Dievui, kuris geriausiai žino, kada, kaip ir kur savo malones išganingai panaudoti bei paskirstyti tiems, kuriems labiausiai reikia“.
Jėzus, tik dėl mūsų tapęs visiškai nuo kitų priklausomu kūdikiu, apkabino vieną mažą vaiką ir susitapatino su juo sakydamas: „Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet Tą, kuris yra mane siuntęs“ (Mk 9, 37). Taigi Jis tęsia dieviškos kūdikystės misiją, nes joje slypi dorybių dovanos – atvirumas tiesai ir jautrumas ją klusniai priimti bei paprastai ir nuolankiai gyventi. Jos yra neskilinėjantys pamatai, ant kurių statomi nedegantys tiltai, jungiantys šio gyvenimo ir netolimos Ateities krantus.
Kun. Vytenis Vaškelis