III eilinis sekmadienis B 2015

Gyvenimas – tai Jis, o savižudybė – pragaišties juodulys

„Aš nemirštu, aš žengiu į gyvenimą…“, – prieš baigdama žemiškąją savo kelionę viename laiške rašė šv. Kūdikėlio Teresė. Tai – sunkiai sergančio žmogaus žodžiai, skirti ateinančiai nesibaigiančio gyvenimo šventei. Kai žmogus leidžiasi pagaunamas Dievo tinklais, tada jis visada daugiau vadovaujasi tiesa. Jis gali suklysti, bet toji klaida jį veda į nuolankumo malonę, kuri dar stipriau padeda įsikibti į Jėzaus ranką ir priglusti prie Jo Širdies. Tuomet net mirtina liga nebegali tikinčiojo atskirti nuo To, kuris atėjo ir įsišaknijo jame (plg. Jn 14, 23). Net juodžiausią savo gyvenimo valandėlę žmogus nedrįsta kėsintis į save, nes, turėdamas sąmonės aiškumą ir atvirą širdį, su savo Nukryžiuotoju kenčia iki paskutinio atodūsio ir visa esybe skelbia, kad Jis, prisikeldamas iš numirusiųjų, tikrai nugalėjo mirtį bei visiems atvėrė duris į Gyvenimą.

Tikinčiųjų veikla nesibaigia žemėje. Jie, remdamiesi šv. Teresėlės pavyzdžiu, teisingai mano, kad į dangų einama ne poilsio ieškoti, o daryti gera žemėje, tai yra, Dievui laiminant, lieti maldų rožių lietų tiems, kurių paskirtis – išganymas. Kristaus bendražygiai žemėje ir danguje yra Jo planų kūrybingiausi tęsėjai, nes tai – tikėjimo viršūnė, ant kurios Šventosios Dvasios vėjyje plazdena Kristaus visuotinio gailestingumo vėliava.

Nuoširdžiai apgailestaudami dėl netikėtos kun. Sigito Matusevičiaus netekties daugelis meldžiamės už velionį ir linkime paguodos bei tikėjimo stiprybės Viešpatyje visiems jo artimiesiems. Nors visų jo išėjimo iš šio gyvenimo aplinkybių nežinome, bet, kiek turime informacijos, minėto dvasininko lėtinė depresija galėjo jį pastūmėti į sunkiai paaiškinamą savo gyvybės nutraukimą. Pasitikime ypatingu Viešpaties gailestingumu ir neabejojame, kad Jis už kunigo Sigito nuoširdžią tarnystę Dievui bei Bažnyčios narių gerovei suteiks tokį amžinąjį gyvenimą, kurio jis yra vertas.

Tačiau Jo šviesoje atvirai svarstydami šį skaudų kunigo išėjimą, suvokiame, kad vienintelis Jis yra mūsų gyvybės bei gyvenimo Alfa ir Omega. Milijardams žmonių ir kiekvienam asmeniškai Jis (iš iki galo nesuvokiamos meilės) dovanoja gyvybę, laiką ir visas šio gyvenimo sąlygas, kad tinkamai pasidarbavę šiame pasaulyje, tik Jo numatytu metu baigtume šią svarbiausią kelionės atkarpą ir ją tęstume kitur. Jei kas nors, veikiamas tam tikrų faktorių, pasikėsina į savo gyvybę, suardo dieviškuosius planus ir nebetenka tų jam numatytų palaiminimų, kuriuos galbūt būtų laimėjęs, jei savavališkai nebūtų sutrumpinęs savo gyvenimo…       

Nors Visagalis leidžia, kad kai kurie žmonės, pasinaudodami laisvės dovana (beje, sunkios ligos atveju bei kitomis ekstremaliomis aplinkybėmis jos veikimas sumažėja) įvykdytų savižudybę, bet tai – didžiausia skriauda sau pačiam, nes Jis iš anksto jiems buvo numatęs geresnę gyvenimo pabaigą… Tai panašu į rojaus žmones. Jiems Kūrėjas nebuvo skyręs mirties, bet jie ją prisišaukė savo padarytu asmeniniu sprendimu, kuris užtraukė pelnytą bausmę (plg. Pr 3, 24). Taigi savižudybė – ne panacėja, gelbstinti asmenį iš jo problemų, bet klastinga hidra, kuri jo gyvenimą gali taip sukomplikuoti, kad jis rizikuoja netekti „akis į akį“ Dievo regėjimo, nes dėl įvairių aplinkybių pernelyg buvo susifokusavęs vien į savąsias problemas ir užmiršęs veikiančią tiesą: „Viešpats yra ištikimas, nes neleidžia mūsų mėginti virš mūsų jėgų ir padeda atlaikyti išmėginimą“ (plg. 1 Kor 10, 13).

Bažnyčia teikia viltį: „Dideli psichiniai sutrikimai, išgąstis arba didelė laukiančių išmėginimų, kančios arba kankinimų baimė gali sumažinti savižudžio atsakomybę.  Nereikia prarasti vilties, kad nusižudę asmenys dar sulauks amžinojo išganymo. Dievas gali Jam vienam žinomu būdu duoti progos jų išganomam gailesčiui. Bažnyčia meldžiasi už žmones, pasikėsinusius į savo gyvybę“.

Kiekvieno dvasininko gyvenime būna ir bus nemažų išbandymų bei gundymų (be jų, kaip sakė dykumų tėvai, nėra išganymo, nes tik atmetant blogį pasirodome, kas iš tiesų esame), kurių metu esti galimybė imti ir savo viduje maištauti, pykti bei viskuo nusivilti, bet yra galimybė iš retrospektyvos taško maldos bei tylos metu dar kartą apsvarstyti bei iš naujo įvertinti patirtus sunkumus ir padaryti kitokį sprendimą. Čia gali padėti kai kurių supratingų kunigų draugų patarimai, ypač Dievo Dvasia nusivylusį kunigą į dvasines vėžes gali sugrąžinti rekolekcijų metu. Be abejo, dažna bei nuoširdi tikinčiųjų malda už savuosius kunigus yra didžiulė parama jiems…

Prisimintinas šv. Ambraziejaus sparnuotas posakis: „Niekada nebūnu toks ne vienas kaip tada, kai esu vienas“. Taigi, tik išlikdami Viešpaties artumoje, galime suvokti savosios kunigiškos tapatybės kilnumą, atsakomybę bei dieviškąjį gailestingumą, iš kurio apstumo kyla troškimas ir kitus žadinti tikėjimui, skatinti jame veikti, augti, dalytis, gyventi ir kasdien taip apmirti dėl savo ego, kad pagal Jėzaus Širdies nusiteikimus bei lūkesčius visi gebėtume vykdyti savo neatšaukiamą pašaukimą – Jo bei Bažnyčios duotais išganymo tinklais žvejoti žmones (plg. Mk 1, 17).

Kun. Vytenis Vaškelis