XI eilinis sekmadienis B 2012

Dievas ir sportas – neišskiriama jungtis

Žemės rutulys savo forma primena kamuolį. Kai jis metamas į krepšį ar spiriamas į vartus, neretai jo skriejimo trajektorija sukelia estetinį pasitenkinimą žiūrovams. Laimi abi žmonių pusės: sportininkai, kurie meistriškai valdo kamuolį, džiaugiasi savo pasiekimais, ir korektiški sirgaliai, kurie gėrisi matydami, kaip jų komanda iš visų jėgų stengiasi demonstruoti kokybišką žaidimą, liudijantį apie aukštą žaidėjų sportinį lygį ir jų sąmoningumą. Ne veltui popiežius Benediktas XVI prieš prasidedantį Lenkijoje ir Ukrainoje Europos futbolo čempionatą paskelbė žinią apie futbolą, kuris yra tarsi mokykla, kurioje žmonės mokomi gerbti vieni kitus ir pasiaukoti komandos labui. Jis taip pat paminėjo pal. Joną Paulių II, kuris jaunystėje žaidė vartininko pozicijoje.

Uelis Horisbergeris, 26 – metis Šveicarijos kalnų bėgikas, buvo susižadėjęs su drauge Regula, kuri prieš vestuves nukrito nuo šieno pakylos ant plūktinės aslos, ir jos visas kūnas suparalyžiuojamas… Prieš Regulos sunkią operaciją, Uelis drauge su ja meldėsi. Kitą dieną jam buvo pasakyta: „Pone Horisbergeri, gerai pasvarstykite, ar turite jėgų likti prie savo sužadėtinės!“ Uelis sakė: „Nešiojau žiedą su vardu „Regula“. Labai mylėjau Regulą. Bet taip pat žinojau, kad mūsų žemės ūkio įmonėje man reikalinga moteris, kuri gali imtis darbo. Buvau plėšomas į visas puses… Klinikoje daugiau nebeištvėriau. Nuėjau prie greta esančio ežero ir apsiverkiau. Išsiverkęs gilų skausmą atidaviau Jėzui. Įtikinamai jaučiau, kad Dievas davė man suprasti: „Ueli, tu ne vienas. Ir aš čia esu! Tu gausi jėgų tam, kad stovėtum greta jos“. Taigi sugrįžau pas Regulą ir tariau jai: „Regula, aš tave myliu, gyvenimo keliu mes eisime kartu“. Paraplegijos centre Regulai teko išbūti ištisus devynis mėnesius. Kai jos sveikata pagerėjo, 1997 metais sužadėtiniai susituokė bažnyčioje. Uelis vėliau liudijo, kad Biblijos žodžiai: „Paveskite Jam visus savo rūpesčius, nes Jis jumis rūpinasi“ (1 Pt 5,7), jam visada padėdavo nukreipti žvilgsnį nuo kasdienybės problemų ir sunkumų į Jėzų Kristų.

Sportininko Uelio tvirtas tikėjimas Dievu buvo jo esminis pagrindas, kuris padėjo siekti tolimesnių pergalių ne tik kalnų bėgimo takelyje, bet ir gyvenimo krose. Apaštalas Paulius rašė: „Argi nežinote, kad lenktynių aikštėje bėga visi bėgikai, bet tik vienas gauna laimėtojo dovaną? Ir jūs taip bėkite, kad laimėtumėte!“ (1 Kor 9, 24). Uelis iš Dievo patyrė tikėjimo įkvėpimą, kuris nulėmė jo apsisprendimą vesti Regulą, ir neapsiriko. Jis pranoko save, nes malonė jam padėjo būti puikiu sportininku ne tik bėgimo varžybose, bet ir pavyzdingo šeimyninio gyvenimo lenktynėse.

Taigi, kai žmogus puoselėja draugystę su Dievu, tada sportas jam nėra tramplinas, nuo kurio šokama į savęs sureikšminimo ir nepagrįsto savimi didžiavimosi purslus. Priešingai, žmogus kryptingai lavina kūno jėgas ir tobulina dvasinius gebėjimus, nes disciplinuotas, ypač komandinis žaidimas, kai sąžiningai laikomasi taisyklių, įtraukia jį į gyvenimo visumos savotišką pajautą ir stiprina įsitikinimą, jog jo visų pastangų vaisiai yra Aukščiausiojo tobulos meilės vainiko integrali dalis. Pagaliau ir žiūrovai nėra vien pasyvūs stebėtojai. Kai jie mato sportininkus, kurie, užmiršę savo asmeninius poreikius, nuoširdžiai bei garbingai iki rungtynių pabaigos kovoja dėl pergalės, tada, jei jų mėgiama komanda ir pralaimi, jie nepanikuoja, nes suvokia, kad žaidėjai rungtynėms atidavė visas jėgas, todėl jų gražus žaidimas yra tarsi iškovotas laimėjimas. Beje, amžinybės požiūriu, garbingas pralaimėjimas varžybose gali būti Dievo įvertintas kaip pelnytas įvykis, nes pralaimėjusi komanda yra mokoma save vertinti nuolankiau nei ta, kuriai buvo įteikti aukso medaliai.

Tačiau tikėjimo akimis į sportinį žaidimą žvelgiančių žaidėjų, ypač sirgalių, deja, labai trūksta. Štai Europos futbolo čempionato metu prie Varšuvos stadiono prieigų neseniai vykusios rusų ir lenkų sirgalių muštynės buvo ne futbolo, kaip žaidimo grožio, diskreditacija, bet žmonėse esančios dieviškosios tapatybės nuasmeninimas ir žemiausių instinktų išlaisvinimas bei neapykantos tulžies kitataučiams bei kitaminčiams išliejimas, kuris yra paprasčiausias chuliganizmas. Jėzaus žodžiai tampa realybe: „Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas su manimi nerenka, tas barsto“ (Mt 12, 30).

Tegul mus įkvepia bei drąsina tiesa ir optimizmu alsuojantis krikščionio liudijimas: „Aš su malonumu dirbu trenerio darbą, aktyviai sportuoju pats, skatinu ir šeimos narius. Norėčiau, kad sportas ir Dievo meilė mano gyvenime būtų kuo glaudžiau susiję. Tikėjimas sumažina tą egoistišką norą pasiekti ką nors apčiuopiamo, norą viską suplanuoti patiems. Aiškiai žinau – be Dievo tai neįmanoma. Turime įsiklausyti ir vykdyti Jo valią“.

Kun. Vytenis Vaškelis