XV eilinis sekmadienis B 2012

Be Jėzaus tiesos – pragaro melas

Dievas negali sulaikyti „savanorių“, žengiančių į… pragaro gelmę, nes Jo teisumas neišmatuojamas ir Jo įspėjantys žodžiai išsipildo (žr. Mt 8, 12). Jis absoliučiai gerbia žmonėms suteiktą laisvės dovaną ir džiaugiasi matydamas kaip Jo vaikai tinkamai ir laisvai įprasmina ją. Bet dieviškas liūdesys suspaudžia Viešpaties Širdį, kai Jis regi neklusniuosius, savavališkai trypiančius laisvės idealų vėliavą ir skęstančius rafinuotos puikybės srutose.

C. S. Lewis rašė: „Pasistenkime būti sąžiningi patys sau. Įsivaizduokime žmogų, kuris kraunasi turtus ar eina į valdžią vien išdavystės ir žiaurumo keliais, kuris siekia savanaudiškų tikslų pasinaudodamas savo aukų gerumu ir nuolat šaiposi iš jų paprastumo; kuris, lydimas sėkmės, atsiduoda paleistuvystei ir neapykantai, o galiausiai meta paskutinius garbės, kokia dar yra tarp vagių, likučius, ir išdavęs savo sėbrus, smagiai kvatodamas žiūri, kaip jie sprogsta iš pykčio iliuzijų išsisklaidymo momentu. Įsivaizduokime, jog jis visa tai daro ne kaip mes norėtume, kankinamas sąžinės priekaištų ir blogio nuojautos, bet nėmaž nesijaudindamas valgytų it paauglys, miegotų it nekaltas kūdikėlis, – taigi, kaip linksmas, raudonskruostis žmogus, be jokių gyvenimo rūpesčių, tikras, jog jis vienintelis radęs atsakymą į gyvenimo mįslę, jog Dievas ir žmonės yra kvailiai, kuriuos jam pavyko pergudrauti, o jo gyvenimas visiškai sėkmingas, patenkinantis ir nediskutuotinas“.

Tai dvasiškai apakusio pražūtinga būklė, kai Dievas jam leidžia „vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera“ (Rom 1, 28). Visagalis turi pakankamai fizinių jėgų, idant sustabdytų sveikos nuovokos netekusio asmens riedėjimą žemyn. Tačiau Jis ne todėl suteikė piktavaliam užsispyrėliui sprendimų bei veiksmų laisvę, idant vėliau imtų ir ją atimtų. Jei taip įvyktų, žmogus netektų didžiosios savasties ir panašumo į Dievą, ir tada Jo kūryba tikrai būtų ne visai pavykusi. Dievas, kurdamas žmoniją, iš anksto žinojo, kad kai kurie asmenys net ir mirties patale prieš Jį maištaus. Bet tai nėra Kūrėjo ribotumas, bet priešingai – tai Jo visagalybės įrodymas. Pagerbdamas individų laisvės orumą ir nekęsdamas nuodėmės, Jis nebijojo sukurti žmonių, kurie vėliau prieš Jį Patį sukils, niekins ir net… nužudys.

Golgotoje įvykęs beprecedentis žmonijos atpirkimas įrodė, kad dieviškoji meilė remiasi ne jausmais, bet nuosekliausiu, karžygišku ir neatšaukiamu Jėzaus valios sprendimu. Jis mus nuolatos moko išlikti Jo tiesoje, nes kai jos laikomės kasdienybėje, pirmiausia geriausiai įprasminame savo laisvę, tolstame nuo pragaro, artėjame prie Dangaus ir panašėjame į Jį. Nors Kristaus sekimo kelias siauras ir yra grindžiamas įvairių išbandymų akmenėliais, tačiau juo ramiausiai einame ne tik todėl, nes nėra geresnio pasirinkimo, bet kad Jėzaus pažinimo malonė bei Jo meilė valdo mus, įsitikinusius Jo begalinės aukos ir mūsų senojo „aš“ nukryžiavimo svarba (plg. Rom 6, 6).

Taigi visi, kurie nenori nė žingsnio žengti savęs atsižadėjimo taku, vedančiu į Jėzaus laisvės pievas, savanoriškai pasilieka už Gyvenimo borto. Kai kurie net gali sakyti: „Aš tikiu ir myliu Jėzų“. Bet kas iš to, jei jie myli Jį tik nenustygstančiu liežuviu, o ne tiesa ir darbu (plg. 1 Jn 3, 18). Kas nepriima Jėzaus perkeičiančios meilės, tas nepriima savęs tokio, kokį jį mato Dievas. Tada žmogus ne tik nepajėgia (pagal Viešpaties planą) mylėti save bei kitus, bet jame įleidžia šaknis netvarkinga meilė sau ir kūriniams, kuri ilgainiui pjaus tą nuodėmės derlių, kurį pasėjo.

Į klausimą: „Jei yra pragaras (beje, popiežius Benediktas XVI yra aiškiai sakęs, kad pragaras nėra alegorija blogiui, o iš tikrųjų egzistuoja), kur yra Dievo gailestingumas?, atsakykime C. S. Lewio žodžiais: „Pragaras yra asmeninio pasirinkimo rezultatas. Kas savo siela yra smarkiai nutolęs nuo meilės, tas negalėtų egzistuoti Danguje, meilės karalystėje. Žmogui, kuris yra perpildytas neapykantos, Dangus būtų grynas pragaras. Dievas sielojasi dėl to, kad žmonės apsisprendžia prieš Kristų ir pasirenka pragarą“.

Dieviškas gailestingumas veikia per krikščionis, kai jie, suprasdami šios vienintelės Žemėje egzistencijos svarbumą, ne tik maldos galia pristabdo pernelyg įžūlų sunkiai nusidedančiųjų keliavimą į pragaištį, bet ir budi, ir prašo Aukščiausiąjį, kad skelbdami Dievo Žodį, patys nebūtų atmestini, kad visu savuoju gyvenimu būtų tikrai Dangaus verti.

Kun. Vytenis Vaškelis