XXX eilinis sekmadienis B 2012

Ko tikisi iš mūsų Jėzus?

Jėzus iš meilės mums viską, kas svarbiausia, padarė tobulai. Jis mirė ant kryžiaus, kad per mus tekėtų Jo prisikėlimo gyvybės syvai ir nuodėmė nebegalėtų įsišaknyti mūsų širdyje. Bet kol siekiame galutinės laimės danguje, esame kviečiami budėti, kad akylai stebėtume savo Mokytoją ir nemestume kelio dėl takelio.

Aklasis elgeta Bartimiejus turėjo dvi akiduobes, kuriose akys buvo „paskandintos“ tarsi bežvaigždės galaktikos tamsoje. Kasdienis rūpestis sukramsnoti duonos griežinėlį kėlė vidinę įtampą, nes jis ne tik nematė, ką valgo, bet, atsėlinus visiško nusivylimo pagundai, galėjo prapliupti pykčio srautu, kuris nuo gyvenimo kelio nušluoja paskutinius vilties trupinius.

Tačiau Bartimiejus galėjo girdėti tai, ką šneka aplinkiniai, taigi jį pasiekusi žinia apie jo krašte vaikščiojantį geradarį Jėzų, suteikė jam galimybę puoselėti slaptą svajonę: „Nenukabinsiu nosies. Tikėsiu ir lauksiu, o kai reikės ir šauksiu iš širdies, ir neaplenks manęs malonė…“ Pro Dievo Sūnaus jautriausią širdį negali praslysti nei vienas net trumpiausias maldaujančio žmogaus atodūsis. Jei yra sakoma, kad Jėzus net dėl vieno žmogaus išgelbėjimo būtų miręs ir prisikėlęs, tuo labiau Jis vien dėl šio aklo neturtėlio išgydymo galėjo išskirtinai eiti su mokiniais keliu į Jerichą, kad susitiktų su tuo, kuris, būdamas visiškas vargšas, neilgai trukus taps „milijonieriumi“ Kristuje.

„Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ (Mk 10, 47), – štai į šitą Bartimiejaus širdyje prasiveržusį šauksmą, kurio nesugebėjo sustabdyti visos pragariško pavydo ugnies liepsnos, įžengė didžioji dieviško gailestingumo malonė, ir Aukščiausiojo Dievo Sūnus veidu atsigręžė į tą, kuris visiems paliko neužmirštamą maldaujančio prašymo pavyzdį. Jėzus kviečia Bartimiejų per aplinkinius žydus, kurie tampa tarsi Jo gerumo tiltu, kuriuo netrukus atskubės išgelbėtasis. Beskubėdamas pas Jėzų, elgeta nusimeta savo apdriskusį apsiaustą, simbolizuojantį gimtosios nuodėmės dvasinio skurdumo „blizgesį“ ir tekinas puola prie Išganytojo.

„Ko nori, kad tau padaryčiau?“ (Mk 10, 51), – pasigirsta lemtingas Jėzaus klausimas. Ačiū Dievui, kad jau gyjantis neregys iš netikėtumo nepraranda sveiko proto šviesos ir neištaria tų žodžių, kuriuos to paties paklausti praėjusio sekmadienio Evangelijoje Jo mokiniai Jokūbas ir Jonas pasakė, kad jiems labiausiai rūpi jų amžinoji prestižinė garbė. Tik pagalvokime: jei Bartimiejus, tiek daug patyręs gyvenimo sielvartų vis dėlto būtų sumanęs prašyti Jėzų ne tik akių šviesos, bet, trokšdamas iš paskutinio driskiaus vietos atsisėsti dieviškuose spinduliuose skendinčiame dangaus šlovės soste, nebūtų įvykusi tragedija, nes į jį Viešpats būtų pažvelgęs viską persmelkiančiu žvilgsniu, kuris taip sugėdintų prašantįjį, jog šis, užuot garbėtroškiškai svajojęs, būtų paskatintas pulti prieš Dievo Sūnų ant kelių ir maldauti: „Viešpatie, suteik man akių regėjimą ir malonę, kad kai būsiu vertas patekti į dangų, galėčiau save išvysti tarp paskutiniųjų, nes ten pirmutinių laimė niekada nesukels pavydo „žemesnio“ kilmingumo laimingiesiems“.

Jėzus, žvelgdamas į Bartimiejaus vidų, matė jame tvirtą tikėjimo dorybę, kurios dėka jis ne tik buvo išgydytas, bet ir laimėjo bilietą į amžinybę. Jis tuoj pat pradėjo sekti Kristumi… Rašytojas Wm. Paul Young į vieno iš savo pagrindinių herojų – į Jėzaus – lūpas „įdėjo“ tokius žodžius: „Kalbant rimtai, mano gyvenimas skirtas ne tam, kad jį kopijuotum. Jeigu nori būti mano sekėju, tai reiškia ne tai, kad turi būti kaip Jėzus, o kad reikia atsisakyti savo nepriklausomybės. Aš atėjau, kad duočiau tau gyvenimą, tikrą gyvenimą, savo gyvenimą. Mes ateisime ir gyvensime tavyje, kad pradėtum matyti mūsų akimis, klausytis mūsų ausimis, liesti mūsų rankomis ir mąstyti kaip mes. Bet mes niekada neįsakinėsime. Jeigu nori daryti savaip, tai ir daryk. Mes palauksime“.

Jėzau, noriu atsiliepti veiksmu. Tavo žodžių tiesa tepakelia mane dabar nuo kėdės ir teskatina įveikti bet kokį neryžtingumą sekant Tavimi. Tavo vidinė šviesa persmelkia mane taip, kad aš trokščiau ne to, ko kartais dėl savimylos geidžiu, bet to, ko Tu iš manęs nori.

Kun. Vytenis Vaškelis