XII eilinis sekmadienis B 2015

Tikėjimo malonė

Šį sekmadienį iš Evangelijos puslapių netrukus prabilsiantis Kristus ilsėjosi plaukiančioje valtyje. Ežere ūmai pakilo didžiulė vėtra. Jo mokiniai pasimetė ir, manydami, kad tuoj nugarmės į marių dugną, kaip nesavi pradėjo šaukti: „Mokytojau, žūvame!“ (plg. Mk 4, 38). Jėzus bematant sustabdė vėtros šėlsmą ir sugėdino juos tardamas: “Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ (Mk 4, 40).   

Pasak Bažnyčios katekizmo, pirmasis Dievo įsakymas reikalauja stiprinti savo tikėjimą, visomis išgalėmis jį saugoti ir atmesti visa, kas jam priešinga. Tikėjimui nusidedama įvairiai: „Valingos tikėjimo abejonės jo nebepaiso arba atsisako laikyti tiesa, ką Dievas yra apreiškęs ir Bažnyčia nurodo tikėti. Nevalingai abejojantis žmogus yra neryžtingas tikėti, vengia įveikti priekaištus tikėjimui arba jaučia neaiškaus tikėjimo keliamą nerimą. Sąmoningai palaikomas abejojimas gali visai aptemdyti dvasią.  Netikėjimas yra apreikštosios tiesos nepaisymas arba valingas atsisakymas jai pritarti“.

Būtina, kad žmogus, pažindamas Dievą ir Jį tikėdamas, nuolat augtų meile Jam. Tikintysis laipsniškai gilindamasis į dieviškojo Apreiškimo tiesas suvokia, kad jo mąstymo galios vis daugiau įgyja laisvės natūraliai rinktis tą pažintą gėrį, kuris jį daro panašesniu į to gėrio neišsenkamą versmę – Švč. Trejybę. Pasak katekizmo, apdovanotas dvasine siela, protu ir valia, žmogus nuo pat savo prasidėjimo yra artimas Dievui ir skirtas amžinajai palaimai. Jis tampa tobulas, kai ieško bei myli tai, kas teisinga ir gera.

Garsaus prancūzų keliautojo Gi de Larigodi (Guy de Larigaudie) biografija liudija, kad gyvenant Viešpaties dovanotu tikėjimu yra įrodoma ta tikrovė, kuri neišskiriamai apjungia žemiškų kūrinių ir transcendencijos grožį. Gi de Larigodi rašė: „Viską reikia pamilti – netikėtai džiunglėse pražydusią orchidėją, gražų žirgą, vaiko mostą, moters sąmojį ar šypseną. Reikia žavėtis kiekvienu grožiu, atrasti jį net tuomet, kai jis murdosi purve, ir kelti jį į Dievą (…). Ji turbūt buvo metisė, to gaivalingo mišrūnų grožio, storomis lūpomis ir didžiulėmis akimis, nuostabiomis rankomis. Graži, pašėlusiai graži. Tiesą sakant, betrūko vieno žingsnio. Nežengiau jo. Užšokau ant arklio ir nušuoliavau, verkdamas iš nevilties ir įsiūčio. Tikiu, kad Teismo dieną, jei pritrūktų ko nors, ką galėčiau paaukoti Dievui, įteiksiu Jam kaip gėlių puokštę tuos visus bučinius, kurių skonio dėl meilės Jam nenorėjau pažinti“. Taigi Gi de Larigodi įrodė, kad šv. Tomas Akvinietis sakė tiesą: „Tikėjimo objektas – ne ištarmės, o tikrovė“. Tai – pats Jėzus, kurį mums per tikėjimo augimą geriausiu būdu apreiškia Šventoji Dvasia. Žengiame link gyvojo Dievo tik vieną tikėjimo žingsnelį, ir kartais taip netikėtai iškart Jis mus apdovanoja išklausytos maldos ramybės džiaugsmu bei artimo padėkos žodžiu.

Nors skaudu dėl netekties, bet ir malonu prisiminti šviesios atminties Kauno šv. Antano Paduviečio parapijos ilgametį zakristijoną Antaną Preikšą, kuris po sunkios ligos neseniai iškeliavo pas Viešpatį. Drauge su juo nemažai metų teko darbuotis minėtoje parapijoje. Nuo pat mažumės didelę įtaką Antano krikščioniško tikėjimo ugdymui turėjo uolūs tėveliai ir ypač jo brolis vyskupas Juozas, su kuriuo jis taip nuoširdžiai bendravo, o pastaraisiais metais jį ir globojo. Pamaldumas, kuklumas, ramumas, punktualumas, stropumas ne tik einant tiesiogines pareigas, bet ir gebėjimas groti vargonais bei gražiai giedoti ir dainuoti – tai tik kelios dorybės bei Dievo dovanos, kurios puošė Antaną, kaskart žengusį tikėjimo taku. Jo pavyzdys teskatina ir mus didesnei Jo garbei taip kasdien triūsti, kad jau dabar turėtume kažką svarbaus savajam Viešpačiui paaukoti…  

Prisimintina, kad tikėjimo išsipildymo geresni dalykai dar laukia ateityje, apie kuriuos filosofas S. Kierkegaardas įžvalgiai rašė, kad jie „yra tarsi užburta pilis, kurioje giliu miegu miega kilniausi princai ir princesės. Gana juos pažadinti, ir jie pašoks ant kojų su visa savo šlove“.      

Jei savo intelektą stimuliuosime skaitydami apie finansus, sodininkystę ar sportą, būsime didesni šių sričių žinovai. Tačiau tai vargu ar mums padės tą gyvenimo akimirką, kai reikės padaryti žaibišką sprendimą – atsisakyti gundančios minties nusidėti ir drąsiai žengti žingsnį dorybių link… Be jokios abejonės, jei skirsime daugiau laiko, ypač krikščioniškų tekstų bei Šventojo Rašto skaitymui, apmąstymui ir tikėjimo tiesų pritaikymui gyvenime, mums atsivers vidinės akys: nė kiek neabejosime, kad kaskart tobulinant savo mąstymo nuostatas, tobulės ir tikėjimo inspiruojami mūsų motyvuoti kasdieniai veiksmai. Tada tikėjimas išskleis sparnus ir skraidins mus ten, kur jis pats ištirps kaip sniegas saulės atokaitoje, – jį pakeis naujo gyvenimo Dieve realybė… (plg. 1 Kor 13, 12).

Kun. Vytenis Vaškelis