Atsivertimo tikrumo svarba

Ypatingas Jono pašaukimas

Kai šį Advento sekmadienį prisimename šv. Joną Krikštytoją, kurį pranašas Izaijas pavadino dykumoje šaukiančiojo balsu (plg. Iz 40, 3), suprantame, kad, asketiškai gyvenusio ir ištikimai Dievui tarnavusio Jėzaus pirmtako kreipimasis į Judėjos dykumą atėjusius žydus, buvo (asmeniniu Jono Krikštytojo pavyzdžiu paliudytas) gyvybiškai svarbios žinios paskelbimas: Duokite tikrų atsivertimo vaisių! (Mt 3,1- 8). Beje, jis yra skirtas ir XXI amžiaus žmonėms pašventinti, tai yra juos per atgailą bei malonę Dieve Sūnuje Tėvo garbei Šventosios Dvasios ugnimi čia ir dabar uždegti…

Koks „balsas“ esu kitiems?

Žmones nuolat atakuoja įvairūs netikri balsai, kurie juos (ypač prieš Kalėdas) įkyriomis reklamomis masina stačia galva į godulystės geismų liūną kuo giliau pasinerti… Tačiau krikščionis yra šaukiamas Dievo balsą išgirsti ir Jam savo širdį plačiai atverti, idant pajėgtų Evangelijos – gailestingumo ir gerumo darbų balsu prabilti. Kai kasdien skirsime laiko Dievo žodžio maldingam apmąstymui, malonės paliesti, jį lanksčiai ir sumaniai (net mums nepalankioje abejingai ir net priešiškai nusiteikusių asmenų aplinkoje) sugebėsime pritaikyti. Kokių „balsų“ klausausi kasdienybėje? Koks „balsas“ esu kitiems?

Atvirumas

Šv. Jonas Krikštytojas, Kristaus šauklys, suprato, kad artėja jo pasiuntinybės pabaiga, nes atėjo Tas, kuriam jis nebūtų drįsęs kurpių dirželio atrišti. Jis net kentėdamas kalėjime galėjo ramiai širdyje džiaugtis ir šlovinti Dievą už tai, kad ištikimai iki galo įvykdė pagrindinį savo gyvenimo tikslą – tiesino akmenuotus žmonių širdžių kelius, idant netrukdomai jais galėtų eiti Taikos ir Ramybės Kunigaikštis.

Tikintieji, ieškantys Dievo ir Jo artumo, tiesina Jam takus į savo širdis. Jie esti atviri priimti kad ir šiuos mąstytojo Tomo Mertono žodžius, tobulinančius jų vidines požiūrius: „Užuot mylėję tą, ką laikote taika, mylėkite kitus žmones ir pirmiausia Dievą. Ir užuot nekentę žmonių, kurie, jūsų nuomone, yra karo kurstytojai, nekęskite godulio ir nedarnos savo sieloje, nes jie sukelia karą. Jei mylite taiką, nekenčiate neteisingumo, nekenčiate tironiškumo, nekenčiate godumo, bet neapkenčiate jų savyje, o ne kitame.“

Judėkime pirmyn

Kadangi laikas yra trumpas (1 Kor 7, 29), nes šio pasaulio pavidalas praeina, tad nelaukime, kol dvasiškai subręsime, kad galėtume tarnauti Viešpačiui bei artimui. Sąžiningai bei nuoširdžiai darydami net mažus dalykus, panašėsime į Kristų, harmoningai palaikantį pasaulio, kosmoso ir anapusybės tvarką, – savais tikėjimo bei gerumo veiksmais įsiliesime į gyvybe alsuojantį dabarties bei dar neregėtos ateities visuotinį egzistencijos ritmą. Vienas rašytojas klausia ir atsako: „Kur slypi krikščionio stiprybė? Tik ne jame pačiame, nes jis yra visiškai silpnas. Jo jėga glūdi kareivijų Viešpatyje. Tad ieškokime Jo pagalbos. Judėkime pirmyn melsdamiesi ir tikėdami, o kai atliksime tai, ką galime, laukime Viešpaties palaiminimo. Ką taip atliksime, bus atlikta gerai, ir darbo vaisiai išliks ilgam“.

Dvasios krikštas

Jonas Krikštytojas ruošė kelią Dievo Avinėlio apsireiškimui tardamas: Po manęs ateina galingesnis už mane (Mk 1, 7), kuris mus krikštys Šventąja Dvasia ir ugnimi. Kai atveriame širdis Viešpačiui ir sakome: „Jėzau, Tu esi galingesnis už mane. Ateik į mano širdį ir šalink visas nuodėmių pamotės – puikybės rafinuočiausias apraiškas. Dieve, tik Tu man gali padėti pastebėti net tas mano nuodėmes, kurių anksčiau nelaikiau blogybėmis. Atgailaudamas dėl savo kalčių suvokiu ne tik savo bejėgiškumą, tačiau esu nevertas Tau nei kurpių dirželio atrišti… Noriu daugiau nesistengti teisinti savo veiksmų, kurie yra susiję ypač su tomis klaidomis, kurios užkerta Tavo malonei laisvai tekėti per visas mano mintis, žodžius ir darbus.“

Pasak vieno teologo, „apie Šventosios Dvasios krikštą Jonas Krikštytojas kalba ne kaip apie potyrį, o kaip apie Jėzaus Kristaus atliekamą darbą. […] Vienintelis potyris, kurį pakrikštytieji Šventąja Dvasia suvokia, – visiško savo nevertumo pajutimas.

„Aš“ anksčiau toks buvau, „bet Jisai“ atėjo, ir nutiko šis tas stebuklingo. Pasiek ribą, kur nieko nebegalėsi padaryti, tačiau Jis galės viską.“

Jo Širdies „šturmas“

Šv. Jono Krikštytojo pasiuntinybės tikslas – asmeninio gyvenimo pavyzdžiu bei skelbimo tiesa pradėti griauti žmonių širdyse stūksančias puikybės sienas, kurios yra didžiausias priešas Dievo išgelbėjimui (Lk 3, 6). Jo kankinystė ir pralietas kraujas tapo naujų būsimų krikščionių sėkla, nes turi nemirtingumo dalį Jėzaus kančioje bei Jo prisikėlime. Kiek save atiduodame Kristui, tiek ir nepalyginamai daugiau Jis viskuo dalinasi su mumis, išskyrus nuodėmę.

Nuo Jono Krikštytojo laikų iki pasaulio pabaigos Dangaus Karalystė jėga puolama (Mt 11, 12). Būkime tarp tų, kurie, Dievo Dvasios įkvėpti, tikėjimo darbais šturmuoja Jėzaus Širdį…

Kun. Vytenis Vaškelis