Kristus gimsta širdžių
Netikėta naujiena
Paskutinį Advento sekmadienį mums pateikiama tam tikrą intrigą kelianti Kristaus gimimo istorijos pradžia, bylojanti, jog, kai Marija buvo susižadėjusi su Juozapu, paaiškėjo, kad jiems dar nepradėjus kartu gyventi, ji jau laukėsi gimsiančio vaikelio (Mt 1, 18). Kadangi tarp judviejų nebuvo jokių artimų santykių, ši nelaukta žinia kilnųjį Juozapą sukrėtė ir tapo problema, kurią jis norėjo kuo greičiau išspręsti, ją atleisdamas… Šv. Juozapas galėjo ne vieną naktį dažnai prabusti ir samprotauti: „Mano mylima sužadėtinė Marija laukiasi kūdikio, mudviem artimai nebendravus. Viešpatie Dieve, kas šio kūdikio tikrasis tėvas? Ir ką man dabar daryti?“ Juozapas per ypatingą sapną gavo Viešpaties angelo pamokymą, ir to pakako, kad jis nesvyruodamas paklustų Aukščiausiojo valiai: parsivestų namo Mariją ir tvirtai tikėtų, kad Dievui nėra negalimų dalykų, – Jos kūne nauja gyvybė tikrai užgimė „ne iš vyro norų, bet iš Dievo“ (Jn 1, 13).
Gelbsti tikėjimas ir malda
Panašiai Dievas elgiasi ir su mumis. Kai mes kartais atsidūrę rūpesčių verpetuose, logiškai svarstydami, nežinome koks sprendimas čia būtų geriausias, tai dažnai būna ženklas, jog šioje nežinomybėje reikia malda kreiptis į Visagalį, idant sulauktume Jo gelbstinčio gailestingumo… Nors toli gražu ne visada Jo mus aplankantis įkvėpimas įgyja konkretų aiškumą, bet vėliau, ypač su Dievu tęsiant bendravimą, ateina suvokimas, ką turime daryti… Beje, mūsų pasirinkimo sprendimas, reikalaujantis labiau pasitikėti Dievu, o ne savimi, gali tapti net išbandymu, nes, kai savikliovos vadėles atiduodame Jam, savaip ima skaudėti. Tai – mūsų natūralus Dieve augimas, kuris yra tiesiogiai susijęs su mūsų netikros tapatybės (tam tikros jos dalies, skirtos mūsų pačių labui) praradimu. Tada teguodžia žinojimas: kai iš tiesų viską patikime Jam, Jo palaimingo mumyse vadovavimo vaisiai visuomet pranoks visus mūsų žmogiškus lūkesčius.
Taigi kai mums iškyla neaiškumų, kaip tinkamai turėtume konkrečioje situacijoje pasielgti, maldingai prisiminkime visur Esantįjį bei viską Žinantįjį, ir sulauksime pagalbos, nes Dievui patinka mūsų žmogiškas bejėgiškumas, mažinantis mūsų perdėtą savimi pasitikėjimą bei pritraukiantis dievišką perkeičiančios malonės veikimą.
Pasitikėjimo nebūna be vaisių
Taigi mokykimės iš šv. Juozapo, kuris, paklusdamas dangiškai žiniai, parodė sektiną visiško Dievu pasitikėjimo gestą ir priėmė skaisčiąją Besilaukiančiąją. Garbingasis Juozapai, būk mūsų globėjas ypač tada, kai į mūsų širdžių ramybę mėgins kėsintis tamsybių pasiuntiniai arba mūsų įnorių agentai; padėk juos su malda vyti lauk, idant būtume verti išgirsti švelnų Šventosios Dvasios balsą, bylojantį: „Brangus žmogau, tik tikėk ir pasitikėk Viešpačiu, ir tuomet turėsi malonę išpažinti: Man vien Dievo gana!“
Ypatingos „slėpynės“
Kai Mergelėje Marijoje Jėzaus embrionas užsimezgė neregimu Šventosios Dvasios nužengimu, Dievui Sūnui pradėti savo gimimo epopėją žemėje visiškai nereikėjo savo kūrinių – vyro ir moters – meile grindžiamo tarpininkavimo. Jis Pats yra esminė visatos bei pasaulio gamtos dėsnių veikimo Ašis – Viešpats, kuris, įgyvendindamas neturintį precedento sprendimą, ateina iš dangaus „pasislėpti“ savo paties rankų kūrybos šedevre – Nekaltai Pradėtosios įsčiose, ir ruošiasi Įsikūnijimo atomazgai, tai yra Gimimo apsireiškimui tvarte bei žmonijos galutiniam Nuskaistinimui.
Silpnume glūdi galybė
Prisimename, kad nors Jėzus yra daugiau nei Saliamonas (Mt 6, 29), ir galėjo kasdien vilkėti kad ir iš gryno aukso drabužius, tačiau bet koks prabangos ženklas būtų savaip pritemdęs Visatos Karaliaus šlovę, nes Jis į žemę ateina pirmiausia tapatintis su pažeidžiamiausiais. Kadangi Viešpats yra kukliųjų Dievas, engiamųjų pagalba, silpnųjų gynėjas, apleistųjų prieglauda, žmonių be vilties išgelbėtojas (Jdt 9, 11), todėl Jis pats dėl mūsų tampa tuo silpnumo etalonu – kūdikiu, kuriam reikėjo vystyklų ir rūpestingų Motinos Marijos bei globėjo šv. Juozapo rankų.
Kalėdų prasmė
Dabar Jo dieviškosios galybės potencialas „geriausiai pasireiškia silpnume“ (2 Kor 12, 9), kai per šv. Mišias sudabartinama Jo Auka ant kryžiaus, ir mes prisimename, jog Jis, savąja mirtimi susprogdinęs mūsų nuodėmių kalėjimo sienas, jau išvedė mus į Dievo vaikų laisvę, idant suvoktume, jog viskas prasidėjo nuo istorinių Kristaus Kalėdų Betliejuje…
Kun. Vytenis Vaškelis