Šiuo metu egzorcistų skyrimo klausimą reguliuoja Kanonų teisės kodeksas (Kanonai 1167-1172). Kodekse skelbiama, kad:
- „egzorcistu tampa kunigas, pasižymintis dievobaimingumu, mokslu, sumanumu ir nepriekaištingu gyvenimu",
- „egzorcizmai gali būti atliekami remiantis aiškiu vietos ordinatoriaus paliepimu",
- „atliekant sakramentalijas (tarp jų ir egzorcizmus) privalu „laikytis patvirtintų Bažnyčios valdžios apeigų ir formulių" – kitaip tariant, vadovautis Romos ritualu".
Vyskupai krikštijant atlikdavo egzorcistų apeigas. Šios apeigos sietinos ne tik su tais, kurie priimdavo Krikšto sakramentą. Egzorcizmai buvo atliekami taip pat ir pagonims, kas dažnai suartindavo juos su krikščionimis. Bažnyčioje visuomet vyskupas buvo egzorcistas numeris vienas. O egzorcisto šventinimai – tai kelias link kunigystės. Laikui bėgant egzorcisto funkcija buvo labiau rezervuojama oficialiai išrinktiems ir vyskupo paskirtiems kunigams. 1972 m. rugpjūčio 12 d. egzorcisto šventinimus panaikino. Daugelyje šalių netgi egzorcisto iš viso nebuvo. Buvo teigiama, kad krikščioniškose šalyse šėtono poveikis buvo numalšintas priešingai negu misionierių šalyse. XVI am. buvo piktnaudžiauta šiuo klausimu ir kilo būtinybę rasti būdų šiai problemai išspręsti. Tai lėmė, kad egzorcistai pradėjo dirbti slapstydamiesi. Neretai egzorcistai buvo atšaukiami iš savo pareigų, nes jokioje tarnystėje nebuvo tiek daug spąstų. XIX am. filosofijoje galimus apsėdimo atvejus pradėta tapatinti su psichologiniais sutrikimais. Paskutinis Susirinkimas, kuris tiek daug reformavo, egzorcizmų klausimo nepalietė, taktiškai jį nutylėdamas. Paskutinė egzorcizmo reforma buvo įvykdyta 1999 m. kartu išleidžiant naują Romos ritualą.