Viską pastatė ant meilės „kortos“
Kitoks matymas
Žinome, kad įžvalgusis Viešpats kiaurai mato ir pažįsta kiekvieno žmogaus širdį, ir Jam nereikia patarėjų, padedančių atpažinti, kas dedasi pagal Jo panašumą sukurtų individų viduje. Tuos žmones, į kuriuos kiti žvelgia iš padilbų ir juos nuvertina, juos Dievas, kaip daugiabriaunius deimantus, paima į rankas, pakelia juos aukštyn, ir visi nustemba, kad Jis mato juose tai, kas pasauliui, panirusiam į savo netikrąjį aš, yra uždengta…
Nelengva našlių dalia
Šio sekmadienio liturginiai skaitiniai mums iškelia dviejų našlių pavyzdį, kaip reikia pasitikėti Dievu ir visiškai atsiduoti Jam. Prisimename, kad anuomet (Kristaus ir ankstesniais laikais) našlaujančių (ypač pagyvenusių) moterų gyvenimas dažnai sunkiai klojosi, nes ne tik nebuvo jokių pensijų sistemų, bet, mirus vyrui, kuklus našlės pragyvenimas priklausė nuo jos giminaičių, paslaugių kaimynų bei kitų geradarių paramos…
Klusnioji našlė
Pirmasis skaitinys byloja apie vieną suvargusią našlę, pas kurią Viešpats siuntė pranašą Eliją, kad ji jam duotų vandens atsigerti ir „kąsnį duonos“ (1 Kr, 17, 11). Kai ji tarė, jog turi tik saujelę miltų, kurių neužteks alkį nuslopinti, tada Elijas jai paliepė padaryti paplotėlį jam… O paskui, įkvėptas Dvasios, pranašavo, jog nuo šiol ji ir jos sūnus daugiau nebestokos maisto. Ji su tikėjimu šį pažadą priėmė giliai širdin, ir dėl to buvo gausiai palaiminta. Ji kasdien dėkojo Dievui už duoną ir aliejų, ir suprato, kad dabar jos malda – bendrystė su Juo – yra tikroji jos gyvenimą pašventinanti duona… Iš tiesų žmogus gyvas ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.
Veidmainystės padariniai po maldingumo kauke
Šį sekmadienį Evangelijos pradžioje Jėzus perspėjo, jog reikia saugotis tų Rašto aiškintojų, kurie, užuot dalinęsi su stokojančiais tuo, ko jiems gyvybiškai reikėjo, ne tik „kolekcionavo“ aplinkinių pagyrimus, pataikavimus ir visus kitus (su tuštybės nedorybe susijusius) dalykus, bet net „suryja našlių namus, dangstydamiesi ilga malda“ (Mk, 12, 40). Taigi tas, kas veidmainingai melsdamasis gviešiasi svetimo turto, tūleriopai nusižengia: profanuoja nieku kitu nepakeičiamą maldos santykį su Dievu ir įžeidžia Jį; įskaudintos našlės širdyje atveria kraujuojančią žaizdą, o savo viduje įžiebia pragaro liepsną, naikinančią paskutinius jų prigimtinio teisingumo likučius…
Dosnioji našlė į aukų skrynią „įmetė“ savo širdį
Kaip už veidmainišką gyvenimo būdą tenka neišvengiama atsakomybė, taip tie, kurie su gryna sąžine bei kilnia intencija aukoja Dievui, sulaukia visokeriopų palaiminimų ir dvasiškai turtėja Jame. Tokia buvo viena našlė, turėjusi nepaprasto dosnumo dovaną. Jėzus matė, kaip ji į aukų skrynią įmetė du pinigėlius – tik vieną skatiką. Jis savo mokiniams sakė, kad ji paaukojo daugiausia iš visų, kurie metė pinigus į minėtą skrynią (kai kurie net labai gausiai). Nors jos auka pinigų kiekio atžvilgiu buvo mikroskopinė, bet dosnumo kokybės požiūriu – panašiausia į paties Kristaus.
Jėzaus aukai nėra lygių
Jis pas mus atėjo, kad už žmonijos išgelbėjimą atiduotų viską, nieko nepasilikdamas sau. Jo auka į Išganymo skrynią buvo tobula ir absoliučiai tyra. Mūsų aukos (dėl gimtosios kaltės pasekmių) visada bus atmieštos nors mažomis savanaudiškumo priemaišomis. Gal už skirtą kitam auką, ar altruistinį poelgį (pusiau sąmoningai) laukiame nors trumpo padėkos žodžio, kažkokio įvertinimo ar pagyrimo ir panašaus dalyko? Jei taip, akivaizdu, kad esame netobuli Dievo vaikai, kuriems nuolatos reikia mylinčio Tėvo paramos. Tad ir kreipkimės per Jėzų į Jį, Dievo Dvasios patepti:
„Viešpatie, Tu nenori, kad kas nors, net menkiausias dalykas, atitrauktų mus nuo Tavęs. Tu trokšti, kad mes viską patikėtume Tau, – ypač tai, kas mumyse silpniausia, gėdingiausia ir skausmingiausia. Vienijame savo kasdienius vargus su Nukryžiuotuoju, kurį Tu paaukojai, kaip didžiausios meilės Auką už mus, ir viliamės beribiu Tavo gailestingumu čia ir Anapus.“
Kun. Vytenis Vaškelis