Džiaukis, kad Dievo darbai auga kituose

Pranašavimas ir pavydas

Šventosios Dvasios veikimas nepavaldus laiko tėkmei, ir neišsitenka žmogiško mąstymo rėmuose. Šio sekmadienio pirmasis skaitinys mums skelbia apie Dievo Dvasios nužengimą ant žydų seniūnų (šalia Mozės esančių), kuri skatino juos pranašauti (Sk 11, 25). Kai ir Eldadas bei Medadas, kurie buvo kitoje vietoje nei seniūnai, Dvasiai veikiant, taip pat ėmė pranašauti, apie tai buvo pranešta Mozei, kad jis juos nutildytų… Tačiau Mozė suprato, kad čia veikia Dievas, ir todėl niekas nedrįso jų tildyti. O tam vaikinui, kuris skundėsi dėl Eldado ir Medado, Mozė tarė: „Ar tu dėl manęs pavydi? Tebūna visi Viešpaties žmonės pranašai, tesuteikia Viešpats savo dvasios visiems!“ (Sk 11, 29).

Klaidingas požiūris

Deja, ir Jėzaus mokiniai nepajėgė išvengti pavydumo, kai skundėsi Mokytojui, kad atsirado kažkoks žmogus Jo vardu išvarinėjantis demonus. Jie draudė jam tai daryti, „nes jis nepanoro eiti su jais“ (Mk 9, 38). Dar neseniai patys nepajėgė išvaryti piktosios dvasios iš vieno berniuko (dėl maldos ir pasninko stokos, žr. Mk 9, 29), o dabar su pavydumu žvelgė į „atsiskyrėlį“, kuris, nepriklausydamas jų bendrijai, darė tai, ko jie nepajėgė…

Kas su Kristumi, tas ne prieš mus

Viešpats jiems davė pamoką, tardamas: „Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat apie mane blogai kalbėti. Kas ne prieš mus, tas už mus“. Taigi Jėzus – naujasis Mozė –– stoja į visų tų pusę, kurie, nors ir nepriklauso Dvylikai išrinktųjų, bet palaiko ir laimina kiekvieną, kuris, veikdamas Jo vardu, prisideda prie Dievo karalystės plėtojimo…  Kristus ir Jo Dvasia nėra išskirtinai su vienu asmeniu ar su viena privilegijuota žmonių grupe. Juk Jėzus atėjo pas visus. Todėl šiandien Jis nori mums pasakyti: „Nepavydėkite. Priešingai, džiaukitės, kad Dievo darbai gali augti kituose, taip pat ir tuose, kurie mąsto bei tiki kitaip, – taip, kaip jiems asmeniškai duota iš aukštybės“.

Tarsi Laisvės Paukštė

Šventoji Dvasia kiekvieną veda ten, kur visada išsipildo Jėzaus valia… Ji veikė ne tik per minėtus septyniasdešimt seniūnų, bet ir per tuos, kurie yra už Susitikimo Palapinės (Sk 11, 16); veikė ne tik per Dvylika, bet ir per tuos, kurie yra net už Bažnyčios bendruomenės ribų. Dievo Dvasia niekada netaps mūsų vienadienių norų įkaite. Ji – tarsi įsikūnijusi Laisvės Paukštė, sklendžianti už žmogaus bedvasės struktūros ribų, trokšta nusileisti ir ant tų tikinčiųjų, kurie dar pernelyg laikosi įsikibę raidės (plg. 2 Kor 3, 6) – savo siaurų bei stereotipinių nuostatų (kartais net sustabarėjusių), blokuojančių jų išlaisvinančius dvasios proveržius bei polėkius. Ji – kupina įžvalgumo, todėl iš anksto mato, jog verta ieškoti net mažiausių galimybių taip apšviesti tikinčiuosius, kad nuo jų protų bei širdžių Kristus pašalintų visus pavydo, nesveikos konkurencijos bei kitus Dievo gyvybei pasireikšti trukdančius gobtuvus, nes tik ten, kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė.

Papiktinimų padariniai

Prabildamas apie mažutėlių papiktinimus, Jėzus turi omenyje ne tik mažus vaikus, bet ir tuos, kurių tikėjimas silpnas, ir, jei jiems, užuot su artimo meile patarnavus, bus elgiamasi priešingai – pasinaudojama jų silpnumu ir jais manipuliuojama, siekiant savanaudiškų tikslų, būtent tada silpnieji gali būti skaudžiai ir ilgam laikui papiktinti. Tada iškyla neišvengiama atsakomybė tiems, kurie skaudžiai nuskriaudę silpniausiuosius, užsispyrusiai nenori atgailauti (žr. Mk 9, 45). Didžiausias blogis pasireiškia tuomet (teigia Šventojo Rašto žinovai), kai įvairiais papiktinimais kėsinamasi į mažutėlių kilnią neliečiamybę ir juose numarinama Dievo Sūnaus prakilniausios malonės gyvybė.

Motyvuotas radikalumas – Jėzui meilės kaina

Natūralu, kad, kai vertinamos sunkių kalčių pasekmės, ir dėl jų neatgailaujantys nusidėjėliai gali amžinai pražūti, mūsų reakcija turi būti radikaliai adekvati. Jei blogas mintis įsileidžiame į vidų ir jomis mėgaujamės, joms leidžiame valdyti savo sąmonę, ir tada, kaip mąstome, taip ir elgiamės… Nuodėmė kyla tuomet, kai individo protas kojoms duoda nurodymą eiti ten, kur, pavyzdžiui, visiškai ignoruojamos moralės normos. Rankos, kojos nupjovimas ar akies pašalinimas neturėtų būti suprantami pažodžiui, nes ne pačią koją amputuojame, bet pirmiausia su blogomis mintimis, malonei padedant, kovojame. Tai – labai svarbūs Mokytojo įspėjimai visų laikų Jo sekėjams – turime atmesti ir vengti visko, kas mus pavergia, veda į nuodėmę ir atitolina nuo Dievo meilės.

Kun. Vytenis Vaškelis