Kur mūsų lobis, ten mūsų tikrumo ašis
Apmąstyk ir atsinaujinsi
Kad kasdienybės buitis ir kiti dalykai, kurie dažnai reikalauja daugiau dėmesio nei dera jiems skirti, neužliūliuotų sielos polėkio Dievop ir neatitrauktų mūsų nuo Vienintelio, šį sekmadienį Evangelija mus kviečia apmąstyti ne tik Jėzaus kančios ir vilties metamorfozę…
Gyvenimas, kylantis iš Kančios
Jėzus savo mokiniams sakė: Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys Jį, bet nužudytas Jis po trijų dienų prisikels (Mk 9, 31). Čia žodis bet atskiria žmonių susidorojimo su Žmogaus Sūnumi įvykį nuo Jo prisikėlimo, Velykų rytmetį pasireiškusio Jo visišku nepavaldumu mirties fenomenui („mirtis Jam nebeturi galios“, žr. Rom 6, 9). Taigi Jėzaus kenozė taps viltingiausios malonės ženklu, bylojančiu, jog (dėl pirmapradės kaltės padarinių) Jėzaus nužudymas nebus nukeltas į neapibrėžtumo paribius, bet, Visagalio numatytą valandą, įvyks, nes reikėjo, kad Dievo malone už kiekvieną Jis paragautų mirties (Žyd 2, 9).
Būtasis kartinis laikas yra daugiau nei būsimasis
Esame labiau palaiminti nei Evangelijoje minimi Jėzaus mokiniai, kurie dar net negalėjo pasvajoti, kokie jie bus be galo laimingi, kai po Jo mirties ir prisikėlimo galės išvysti Jo kūną perkeistą – su buvusių žaizdų randais… Nors iš prigimties ir bodimės bet kokia mirties apraiška, tačiau, remdamiesi tikėjimu, sakome, kad durys į tikrąjį gyvenimą mums tik tada galėjo atsiverti, kai jo Autorius Golgotoje dėl mūsų visiškai savęs atsisakė… Taigi kalbame būtuoju kartiniu laiku pabrėždami, kad būtent Jo mirtimi mūsų asmeninė mirtis buvo įveikta, nes Kristus prisikėlė. Dabar mirtis yra mūsų prisikėlimo Jėzuje pakojis.
Girgždantis tuštybės smėlis
Kai mokiniai su Jėzumi atėjo į Kafarnaumą, Jis paklausė juos: Apie ką kalbėjotės kelyje? Jų lūpos neatsivėrė, nes širdys buvo pripildytos girgždančiu banalybės smėliu, – mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias. Jau pats Jėzaus paklausimas buvo tarsi dūris į jų paširdžius, nes jie pradėjo suprasti, kad Viešpats ne tik iš anksto žinojo jų asmeniniu išdidumu grįstą tarpusavio pokalbį, bet ir jų viduje matė moralinio sugedimą kirminą, kuris dar Edeno sode buvo įlindęs į Adomui ir Ievai uždraustą ragauti vaisių, nuskintą nuo gero ir pikto pažinimo medžio (Pr 2, 17).
Pirmieji
Jie, kaip Mokytojo išrinktieji, norėdami būti pirmi, tikriausiai galvojo apie garbę, šlovę ir, kaip turėtų elgtis, kad Jis juos dažniau galėtų pagirti, kad būtų Jo palankiai vertinami. Sava reputacija jiems buvo svarbiau už atviriausios Jėzaus meilės pamokas, kai Jis, prabilęs apie savo skausmingiausią kančią dėl jų ir dėl mūsų, nerado tinkamo atgarsio Jo žodžių klausančiųjų širdyse.
Draugo atvirumas
Jėzus užvis labiau nori su mumis bendrauti kaip nuoširdžiausias Draugas, nori atverti mums savo širdį, kalbėdamas apie savo slapčiausius siekimus… Jis nori su mumis dalintis tais išgyvenimais bei planais, kurie dažnai nėra iš karto suvokiami bei lengvai vykdomi. Jį visada pradžiuginsime, kai, užuot stengdamiesi išsisukti, priimsime Jo mums duodamą darbų estafetės lazdelę ir ją kantriai mokysimės nešti iki pat gyvenimo finišo.
Ieškok, atrask ir gyvenk
Jėzus, prabilęs apie svarbiausią atėjimo į žemę tikslą, – per savo kančią išgelbėti juos ir žmoniją, savo mokiniams atskleidė tai, kas Jam brangiausia. Neišdrįsdami Jo paklausti: O ką reiškia mirti ir prisikelti?, parodė, jog dar nėra pasiruošę Jam atverti savo širdžių… Kas yra labai svarbu, nors to nesupranti, numoji į tai ranka, ir eini savo keliais? Ne, tai – klaida. Budrūs bei uolūs mokiniai elgiasi kitaip. Iš Jėzaus lūpų išgirdę arba perskaitę Šventajame Rašte jiems nesuprantamus žodžius, ieškos tikslios jų prasmės bei reikšmės, idant, malonei veikiant, kasdien maldingai skaitytų Bibliją ir taip vis giliau pažintų jos tiesas, kad net norėtų jas pritaikyti praktiškai… O tada ateis pati Tiesa, dar arčiau juos prie savęs patrauks, užvaldys, ir kiekvienas iš jų su pasitikėjimu pripažins: „Dabar man vien Jėzaus gana“.