XXIV eilinis sekmadienis B 2024

Išpažinimas, išsišokimas ir kryžiaus nešimas

Ar to užteko?

Toks tas permainingas žmogaus gyvenimas. Kai mus lydi sėkmė, ir mūsų širdis esti pakylėta, ne taip jau sunku ištarti gerą žodį, o, veikiant malonei, – galime net su emociniu pliūpsniu atvirai išpažinti: „Mano Viešpats ir mano Dievas“! (Jn 20, 28).

Šio sekmadienio Evangelija liudija apie Kristų, kelyje savo mokinių klausiusį: „Kuo jūs mane laikote?“ (Mk 8, 29). Mokiniai jau ne kartą buvo girdėję Jėzaus žodžius apie artėjančią Dievo Karalystę ir matę daug Jo stebuklų, todėl juose tolydžio augantis tikėjimas stiprino įsitikinimą, kad jų Mokytojas iš tiesų yra daugiau nei pranašas… Nenuostabu, jog drąsuolis Petras išpažino tai, kuo tikėjo ir jo bendražygiai: „Tu esi Mesijas“. Tačiau ar to pakako?

Mokinys „pamokė“ Mokytoją

Tačiau kai netrukus Kristus ėmė kalbėti apie savo kančią, atmetimą, nužudymą ir prisikėlimą iš numirusių, tartum staiga dangus užtemo: apaštalų širdis užliejo liūdesys ir tam tikra gėla įsiskverbė į jų širdis… Jėzus vienu sakiniu tarsi vienu rankos mostu sugriovė iliuziją, „pastatytą“ ant smėlio (giliai jų pasąmonėje tūnojusią), esą jų įsivaizduojamas Mesijas, bus tas, kuris, kaip politinis lyderis, išvaduos Izraelį. Galbūt Petras, kaip vienas iš artimiausių Jėzaus bendradarbių, slapčia tikėjęsis, jog galėsiąs tapti Jo vyriausybės ministru, buvo labiausiai nusivylęs ir dėl to nebeištvėrė, – pasivadino Jį į šalį, ir ėmė Jam priekaištauti…

Mokomės iš savo ir kitų klaidų

Petras atvirai sukilo prieš savo Mokytoją? Matyt. Apaštalai dar negebėjo Mesijo priimti kaip skausmų Vyro, sužaloto dėl mūsų nusižengimų (žr. Iz 53, 3. 5), todėl, užuot apsvarstę, ką pasakė Jėzus, savo emocijoms leido įsiplieksti kaip ugnies liepsnai… Kadangi pernelyg netikėta jiems buvo ši skausminga žinia, todėl jie atmetė Nukryžiuotojo įvaizdį. Taigi ne tik Petras, bet ir visi jo bendrai gavo įsimintiną pamoką: Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis! Šie žodžiai gali būti priskirti ir egzorcizmo maldai, kai Jėzus šėtoną nuo jų nuvijo dėl to, idant Jo artimiausi mokiniai, užuot samprotavę pasaulietiškai, nuo šiol pirmumą įžvalgiau teiktų Dievo mintims ir Jo valios pažinimui bei vykdymui.

Užkliūvantis už savęs

Kažkas yra pasakęs, jog apaštalas Petras yra žmogus, kuris nuolatos užkliūva už savęs. Savo mokinystės pradžioje jis nemokėjo (beje, ne tik jis…) į save žvelgti Jėzaus akimis ir savo poelgius vertinti Jo šviesoje. Būdamas šalia Jėzaus, Petras nori būti stiprus ir kietas kaip uola, bet Jo dvasinę stiprybę jis sužmogina, ir todėl, kai Kristus prabilo apie savo neišvengiamus kentėjimus ir mirtį, – jam tai – bejėgiškumo išraiška ir, ant savo mąstymo kurpalio užmautos fizinėmis bei dvasinėmis jėgomis grįstos stiprybės, kapituliacija.

Daugiau nei aukso vertė

Kiek tai mums pažįstama? Kai pasaulis sudievina žmogaus savikliovos kultą, kai asmens išorė svarbiau nei vidus, kai pinigų bei gražių daiktų turėjimas yra jo vizitinė kortelė, kai darbas dėl darbo, o ne Dievo ieškojimas yra vienintelis žmogaus tikslas ir panašūs dalykai tolina individą nuo suvokimo, jog tikroji tikinčiojo stiprybė yra pasitikintis atsidavimas Jėzui, iš Jo rankų priimant savo gyvenimo kryžių, tol mūsų malda už save ir už aplinkinių atsivertimą tebėra daugiau nei aukso vertės.

Kryžių nešame, o ne velkame

Kai kartais gyvenime išties esti sunku, pirmiausia tikintieji yra pašaukti suvokti, jog jie savo išbandymų kryžių neša ne vieni – Viešpats ateina į pagalbą tiems, kurie kaip muitininkas, nedrįstantis akių į dangų pakelti, prašo Dievą gailestingumo, ir susilaukia…

Mes visi keliaujame į Dievo Tėvo namus, kai, nuolat kovodami su savo netikraisiais aš, nesėkmių atvejais nenusimename ir, užuot puolę į nusivylimą, prašome Jėzaus: „Priimk mano menkumą, Viešpatie, priimk mano širdį tokią, kokia ji yra“.

O Jėzus ne tik Petrui, bet ir kiekvienam savo mokiniui sako ir sakys: „Neieškok netikrų dievų, nepasiduok atsikalbinėjimui, išsižadėk savęs, tada ateik ir sek paskui mane. Esu su tavimi ir būsiu… Brangink tai, ką dabar turi, ir, nešdamas mano kryžių, gyvensi mano ramybėje“.

Kryžiuje – prisikėlimo šviesa

Vienas rašytojas bylojo: „Negalime iš Evangelijos atsirinkti tik mums tinkančių fragmentų ir nepaisyti to, kas nepatogu, sunku ir skausminga. Nėra tikro tikėjimo nepriėmus kryžiaus. Tačiau kryžius – ne galutinis tikslas. Tikslas – Jėzaus įvykdytas prisikėlimas. Kryžius yra tik vartai, bet norint patekti į prisikėlimo šlovę, būtina praeiti pro juos“.

Kun. Vytenis Vaškelis

Į viršų
Skip to content