Leiskime malonei per mus keisti kitus

Kreiptis į artimą be didaktinio tono

Kai šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus – įžvalgumu visus pranokstantis Mokytojas – paprastais žodžiais iš karto mums sako: Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių (Mt 18, 15), šios užduoties įvykdymo kartelę pakelia į nemenką aukštį…

Čia vertėtų prisiminti naują ekumeninį vertimą, kuriame vietoj žodžio „bark“ esti kitas – „pasakyk“. Minėtame vertime visas sakinys turi daugiau pedagoginių kalbos atspalvių: O jei [tau] nusideda tavo brolis, eik, akis į akį pasakyk, kur jis klysta.

Kad žodžiai būtų svaresni už tylą

Kai reikia, kiekvienas iš tikinčiųjų yra pašauktas tinkamu laiku ir tinkamais žodžiais prabilti į suklydusiojo sąžinę (plg. Mt 18, 15).

Šis Jo paliepimas skirtas visiems krikščionims, suprantantiems, kad ne veltui Jėzus kreipiasi į savo visų kartų sekėjus, žinodamas, jog tikrai bus ir tokių, kurie iš kito išgirdę (tarp keturių akių) savo atžvilgiu teisingas pastabas apie padarytus prasižengimus, iš pradžių murmės, bet vėliau, tebejausdami sąžinės kartėlį, išdrįs pripažinti savo klaidas, ir, Dvasiai veikiant, pagaliau atsižadės nuodėmės, pasuks teisiųjų keliu…

Čia svarbu pabrėžti: kuo labiau patys turėsime užgrūdintą malone grindžiamo dvasinio gyvenimo brandą, tuo ryškiau skleisime dorybių šviesą į aplinką, per kurią Dievas, pasitelkdamas mūsų maldas, savuoju būdu tą palūžusią nendrę ištiesins; tai yra asmeniui, kuriam reikia atsiversti, suteiks gelbstinčią vidinio pasikeitimo viltį, dėl kurios mums visiems bus tik daugiau džiaugsmo… Juk tai – nuklydusios avelės atradimo ir jos sugrąžinimo į kaimenę istorija – viena iš gražiausių Evangelijos alegorijų.

Atsakymas į svarbų klausimą

Kodėl Jėzus, matydamas sunkesnę ligonio – nuodėmės strėlės sužeisto – diagnozę, jo sielos išgydymui pateikė ir dar du kitus labai stiprius „vaistus“? Jis sakė: „O jei nepaklausys, pasiimk kartu dar vieną ar du, kad kiekvienas reikalas būtų patvirtintas dviejų ar trijų liudytojų lūpomis. Jei ir jų nepaklausys, pasakyk bendruomenei“ (Mt 18, 16-17).

Neišvengiamas pokalbis su liudytojais ir net bendruomenės (Bažnyčios) įtraukimas – tai paties Dievo troškimas, kad per šias sumaniai panaudotas veiksmingas priemones tas brolis (taip pat Kelią dėl takelio pametusi ir tikėjimo sesuo) galų gale gebėtų išvysti savo kraujuojančias vidines žaizdas, kurių neįmanoma išgydyti savigyda; suvoktų, kad pagaliau išmušė valanda pradėti keisti savo arogantišką mąstymo kryptį, tai yra nebelaikytų savo nuomonę vienintele teisinga ir imtų pripažinti, kad kitų argumentai, kurie jiems padės gyventi tarpusavio sandermėje ir ramybėje su Dievu yra tinkamiausi, – tereikia tik juos giliau pažinti, priimti ir pagal juos kasdien taisyti savo įpročius…

Žmogus „nenurašomas“

Jei žmogus (dėl dvasinių sužeidimų) atmeta ir bendruomenės (išmintingai jį mylinčių) narių teisingus žodžius, tada jis palieka bendruomenę, nes tampa kaip pagonis. Pagonys ir muitininkai žydų visuomenėje buvo laikomi svetimais, esančiais už bendruomenės ribų. Tad šiuo skaudžiu atveju Jėzus kalba apie tam tikrą nuo jo atsiribojimą, kol gal kada nors vėliau nusidėjėlis pasikeis, nes Dievui nėra negalimų dalykų.

Nors faktiškai minėtas asmuo ir nebepriklauso tikinčiųjų bendrijai, bet jis „nenurašomas“, jam tikintieji maldose linki praregėjimo, atgailos ir Dievo dovanos – sugrįžti iš mirties į gyvenimą; iš tamsos į šviesą…

Kai klystantysis (anksčiau ar vėliau) supras, jog jam siūloma visokeriopa pagalba yra teikiama, siekiant vienintelio tikslo – kad jis išsaugotų savivertės likučius, kaip galimybę viską pradėti iš naujo, tada jis pats galės įžiebti žalią šviesą, kuri reikš lemtingą jo širdyje įvykusį lūžį, per Jėzų grąžinantį jį į Tėvo glėbį.

Emanuelis visada su mumis

Įsimintini Jėzaus žodžiai apie tarpusavio bendrystę: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20). Pirmiausia – tai krikščioniška šeima, malda apkabinanti Jėzų. Kai šeima sujungta Santuokos sakramento saitais, ji yra maža Bažnyčia, ne tik šventovė iš plytų, kažkur ant tvirtų mūrinių pamatų pastatyta, į kurią renkasi didesnė šeimyna – parapijos žmonės švęsti Eucharistijos – garbinti ir dėkoti Dievui per šv. Mišias, bet tai – mistinė širdžių buveinė, kur vienijimąsi su Emanueliu, kur tarpsta dorybės, kur vyksta šventos kovos, pasiryžtant dar ištikimiau tarnauti artimui, idant niekada nebūtų pasidavimo nuodėmės klastai, idant malonė ir mūsų visų pastangos visu gyvenimu mylėti Dievą mus kaskart tolintų nuo pražūtingo širdies užkietėjimo, neleistinai pataikaujant savimeilei.

Kun. Vytenis Vaškelis