Petro klaida – mums pamoka sugrįžti į save
Kelti klausimus – iš „miego“ išjudinti atsakymus
Šį sekmadienį skelbiama Žinia, ypač pirmoji jos dalis, (žr. Mt 16, 21–23) nestokoja dramatiškos įtampos ir gali pamokyti mūsų laikmečio žmones ieškoti racionalių išeičių, pavyzdžiui, savęs klausiant: kaip sunkesnėmis išbandymų valandomis išlaikyti širdies bei proto abipusio poveikio pusiausvyrą, priimant nelengvą, bet vienintelį sprendimą, kuris paliudytų ištikimybę Mokytojui, trokštančiam, kad mes sutartume su savimi bei aplinkiniais?
Kodėl pirmiausia verta priimti ir su malda ramiai apmąstyti Jo skelbiamą mokymą negu iškart pritarti (dėl nekontroliuojamo impulsyvumo) į paviršių iškilusiai savo suirzusiai ambicijai? Ar verta pamesti sveiko proto dovaną ir sakyti subjektyvia teologija suręstą „pamokslą“ Tam, kuris tave yra numatęs siųsti į misijas, kad ten tu skelbtum Jį, o ne save?
„Nuosprendis“ – Jo Kančiai „ne“
Iš prigimties bodimės kančios. Gyvenimas be jokių bėdų – tam tikra prasme žmogaus (dėl nuodėmės) prarasto Rojaus ir dar labiau – būsimo Dangaus vidinis ilgesys, kuriam lemta tapti kūnu tik tada, kai, užuot Jėzui prieštaraudami, keičiamės, ir dėl to neteks gailėtis nei čia, nei ten – anapus…
Tačiau anuomet Jėzaus žodžiai, ypač – kad Jis būsiąs nužudytas, netikėtai mokinių viduje sukėlė audringą nepritarimo bangą, ir kadangi Jo kančia ir mirtis netilpo į Mesijo – tautos lyderio, kuris išvaduos Izraelį iš Romos okupacijos – pergalingo karaliaus įvaizdžio rėmus (matyt, tas iškreiptos tikrovės vaizdas tebetūnojo jų viduje), todėl Petras nebesusivaldė ir, būdamas savaip įsitikinęs savo teisumu bei manydamas, jog ir visi jo bendrai pritaria jam, – juk būtina apsaugoti mylimą Mokytoją nuo skausmo ir mirties!, – pasivadino Jį į šalį ir įspėjo, kad Jis turįs daryti viską, kad tos kančios ir mirties išvengtų…
Kai Dievui pirmumas – širdyje ramumas
Šį kartą Jėzaus atsakas Petrui buvo išties skaudus: „Eik šalin, šėtone!“ Tačiau tai nereiškė, jog Petras buvo tapęs demono marionete. Iš viso Jo kreipimosi į Petrą konteksto aiškėja, jog čia tas šėtono vijimas lauk buvo tam tikras paliepimas taisytis, tai yra, kad Petras ir kiti Jo mokiniai savo dėmesingumą pirmiausia fokusuotų į Dievo žodžius, o ne į žmonių. Tai pamoka visiems krikščionims – pirmumą teik savo Viešpačiui, o tik paskui bendrauk ir su Jo kūriniais – žmonėms. Mylėk Dievą ne viena savo širdies puse, bet visa savo esybe… Tada mylėdamas Dievą, negalėsi nemylėti artimo, tai yra rūpinsiesi ir kito gerove taip, kaip ir savo poreikiais.
Tikros laisvės raktas – atsivertimas
Verta pabrėžti, kad esminė Jėzaus kietų žodžių Petrui prasmė – tai įspėjimas ne tik skirtas jam, bet ir visiems: kas nori „išgelbėti“ Žmogaus Sūnų nuo kryžiaus, tebegyvena šio pasaulio įtampų sumaištyje, nes, nors girdi Mokytojo mokymą apie Atpirkimą, kuris neįsivaizduojamas be Nukryžiuotojo kantrybės kupino pasiaukojimo Golgotoje ir slėpiningo Jo prisikėlimo iš numirusių, tačiau, stokodamas tikėjimo malonės, vis atidėlioja šios Žinios priėmimą į širdį, nes nepagrįstai galvoja, kad sekimas Kristumi bus dar viena papildoma našta, apsunkinanti jo asmeninį gyvenimą…
Taigi kol žmonės nenori apsivilkti Kristumi ir nebelepinti savo kūno geidulių (žr. Rom 13, 14), tol savo netinkamu gyvenimo pavyzdžiu tarsi yra savotiški kliuviniai tiems, kurie iš Dievo duoto pašaukimo malonės žvejoja ne žuvis, o žmonių sielas… (plg. Mk 1, 17).
Viskas Jėzaus rankose – pasitikėkime Juo!
Kristus – Tiesa ir Šviesa, todėl telydi mūsų žingsnius Jam atsiduodanti malda, idant malonė taip apšviestų mūsų protus ir išjudintų mus ramiai bei kryptingai veikti, jog atsidūrę ties žmogiško mąstymo riba ir ties Dievo neribotų galimybių kartele, pernelyg nesirūpintume savo padarytų sprendimų vaisiais, žinodami, kad mūsų gyvenime veikia Šventoji Dvasia, „ateinanti pagalbon mūsų silpnumui“ (Rom 8, 26).
Anuomet Dievas Dvasia dar tik ruošė Dvylika, tam nepaprastam Sekminių malonių išsiliejimui (kuris ypač išryškins jų karžygiškų dorybių grožį), todėl neturėtume labai stebėtis Jėzaus mokinių padarytomis klaidomis (tarp jų – net apaštalo Petro tam tikru Jėzaus išsigynimu), išskyrus Judą Iskarijotą, visiškai užkietinusį savo širdį (plg.Jn 13, 27)…
Tiesa yra Meilė
Meilė be tiesos turi melo raugą. Nors Petro meilė Jėzui buvo tikra, bet dvasiniu požiūriu akla, nes prieštaravo Dievo valiai.
Kryžius yra meilės pilnuma, be kurios nebūtų Išganymo pergalės, kuri skelbia Velykų džiaugsmą, neegzistuojantį be Didžiojo Penktadienio Kryžiaus.
Tegul mus keičia malonė!
Mūsų piligrimystės žemėje kelias – nuolatinis atsivertimas. Jo reikėjo apaštalams, juolab – mums. Tad dažnai tikrinkime savo motyvus, idant jie taptų kelrodžiais nemirtingiems Dievo darbams.
Kun. Vytenis Vaškelis