Dievo Sūnau, kuo iš tiesų mes Tave laikome?
Nuo tiesos nutolę apibūdinimai
Šio sekmadienio Evangelijai skelbiant, kad Jėzus su mokiniais atėjo į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jis pradėjo juos klausti: Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų? (Mt 16, 13).
Jėzus iš anksto žinojo, jog aplinkinių nuomonės apie Jį yra savaip fragmentiškos, – esą Jėzus tik pranašas. Taip, Jis, pavyzdžiui, pranašavo, jog turės kentėti, ir visa, kas buvo susiję su Kančia, įvyko… Tačiau visi iki šiol buvę pranašai turėjo tik žmogiškąją prigimtį, o Jo kilmės esmė – nepalyginti kilnesnė..
Taigi Jis pagrįstai iš vieno savo mokinio laukė kitokio atsakymo; būtent, kuris Jį apibudins panašiai taip, kaip pats Jėzus tik kitais žodžiais yra apie save kalbėjęs (žr. Jn 5, 18).
Istorinis išpažinimas
Ne iš kur nors kitur, o iš būsimų apaštalų tarpo dabar Jam reikėjo išgirsti aukščiausią Jo Dieviškumo išpažinimą. Kai Jis jų paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“, tada Simonas Petras „apaštalų burna“, visada impulsyvus, švelniai mylintis, tvirtas kaip uola, su giliu įsitikinimu (beje, dėl platesnio Jėzaus šlovės apibūdinimo drauge su Petru galėtume kad ir šitaip į Jį kreiptis) tarė: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, „galingai aprėpdamas nuo krašto iki krašto, ir visa meiliai sutvarkantis“ (Išm 8, 1), antrasis Švenčiausiosios Trejybės asmuo, „tas, kuris atrakina, ir niekas negali užrakinti, užrakina, ir niekas negali atrakinti“ (Apr 3, 7);Tu ir tik Tu esi visų sukurtų būtybių gyvybės šaltinis“.
Šis Petro išpažinimas liejosi iš jo sielos pilnatvės, persmelktos tvirto, nepalaužiamo tikėjimo Jėzumi Kristumi kaip Dievo Sūnumi, ir tuo pačiu metu išreiškė visų apaštalų tikėjimą, kurie Jį taip pat pripažino vienatiniu Dievo Sūnumi.
Nauja Jėzaus ir Petro malonės jungtis
Kai Petro lūpomis mūsų Viešpats Jėzus Kristus – mažos Galilėjos žvejų bendruomenės vadovas – buvo paskelbtas ne tik Izraelio Karaliumi, bet ypač visų, kurie Juo tiki, – vieninteliu Valdovu nuo vieno pasaulio krašto iki kito (beje, Jo visaapimanti viešpatystė – amžina, be pradžios ir pabaigos), šis Karalius, kurio žemiškąją karūną „puoš“ aštrūs erškėčių spygliai, tam tikra prasme atvirai prisiėmė šlovingiausio Dievo Sūnaus – Mesijo – titulą, ir, kaip turintis neribotą valdžią, pirmiausia šia valdžios malone dalinsis su išrinktuoju Petru – Jėzaus įsteigtos Bažnyčios regimąja Galva, – nes toks buvo ir iki pat laikų pabaigos išliks visažinio Dievo sumanymas.
Apaštalo Petro pirmumas
Šv. Leonas Didysis į Jėzaus lūpas įdėjo žodžius, paaiškinančius Petrui suteikto primato svarbą: „Kaip mano Tėvas apreiškė mano dieviškumą, taip ir aš dabar skelbiu tau tavo orumą: Tu esi Petras, tai yra Uola. Aš esu uola, kurios negalima nugalėti, kertinis akmuo, iš dviejų tautų padaręs vieną; aš, kuris esu pamatas (…), sakau tau, Petrai, kad tu taip pat esi uola, nes tu būsi sustiprintas mano galia taip, kad tai, kas priklauso man, per mano paties galią, bus bendra mums, per tavo dalyvavimą manyje. Ant šios uolos (…) pastatysiu amžinąją šventyklą ir savo Bažnyčios didybę, kuri pasieks dangų ir iškils ant Petro tikėjimo pastovumo“.
Taigi pirmiausia pats Jėzus yra nesugriaunama Uola, o šv. Petras – Jo Uolos uola. Tiesa, dėl ypatingos Petrui suteiktos malonės, jis tapo tuo regimosios Bažnyčios vadovu, kurio pavaldumas visiškai priklauso nuo klusnumo vieninteliam Mokytojui – neregimajai visų Bažnyčios Kūno narių Galvai.
Statydinkimės ant nesugriaunamos Uolos
Neatšaukiamas visų tikinčiųjų pašaukimas – pirmiausia savo širdyse vykdomi nemaraus būsto statybos darbai. Šios statybos „betonas“ – įdėmus Jėzaus žodžių klausymas bei jų vykdymas (žr. Mt 7, 24). Tad kasdieniais tikėjimo darbais išpažinkime Kristaus dievystę ir, nuoširdžiai gerbdami Kristaus vietininką žemėje – popiežių Leoną XIV, statydinkimės būsimosios šlovės namus ant tų mums skirtų uolų (žr. Mt 7, 24), kurių kertinė atrama yra Viešpats – amžiais tverianti Uola! (Iz 26, 4).
Kun. Vytenis Vaškelis