Gyvas tikėjimas nugali viską

Jėzus pagoniškame krašte

Šio sekmadienio Evangelija į pirmą planą iškelia bevardę moterį iš Kanaano. Tai – pagoniškas kraštas – Izraeliui pažadėta žemė, – kuriame gyvenusias tautas izraelitai dar Senojo Testamento laikais ketino užkariauti, bet nepajėgė…

Kai Jėzus netikėtai pasitraukė į Tyro ir Sidono sritis (Mt 15, 21) (dabartinio Libano teritorija), Jis jau žinojo, kad Jo Širdį „užkariaus“ iš pažiūros niekuo iš kitų neišsiskirianti Kanaane gyvenanti moteris. Jėzaus kupiną nuostabos žvilgsnį patrauks ne šios svetimtautės išorė, o veržlus (visas kliūtis pasiryžęs įveikti) jos gyvas tikėjimas.

Bylos ne iš savęs, o iš malonės apstumo

Turbūt ne iškart pagalvojame, kad toji kanaanietė, maldaudama, kad Jėzus išgydytų jos dukrą, tampa paties Dievo bendradarbe, prisidedančia prie didžio ir slėpiningo Išganymo plano įgyvendinimo, nes, plačiai atlapodama savo širdį laisvam malonės veikimui, leidosi taip įtraukiama į Šventosios Dvasios vėjo gūsį, kad, būdama pagonė, išdrįso Jį tituluoti Dovydo Sūnumi (Mt 15, 22).

Beje, kai Jėzus greitu laiku iš Kanaano krašto turės atvykti prie Galilėjos ežero, ji, tapusi Jo mokine – tam tikra tikėjimo ambasadore, – negalės tylėti: kai reikės aplinkiniams pagonims (tiems, kurie bus nusiteikę ją išklausyti) paliudys apie Jėzų, tai yra atvirai papasakos, kokių nuostabių dalykų Jis jai ir jos dukrai padarė ir kaip Jis toliau ne tik jos šeimą laimina…

Žmogaus vidų perkeičia vien malonė

Nors atrodė, kad Jėzus šiuos jos gilų tikėjimą liudijančius žodžius tarsi ignoravo, tačiau po trumpos valandėlės, kai tik baigsis šis jai skirtas išbandymas, Jis pagarbiai ir su džiugia nuostaba į dvasines aukštumas iškels (nieko apie monoteistinio Dievo sampratą negirdėjusios) kanaanietės tikėjimą, žinodamas, kad tikroji teologija prasideda ten, kur Jo protingas kūrinys, matydamas įstabius Dievo darbus, iš pradžių panašiai kaip apaštalas Petras iš širdies gelmių Jėzui sako: Pasitrauk nuo manęs, nes aš – nusidėjėlis!, o paskui, patyręs Prisikėlusiojo tiesioginį bei mistinį artumą, visa esybe atsitiesia ir jau visą savo tolimesnį gyvenimą pašventina, su apaštalu Tomu, išpažindamas: Mano Viešpats ir mano Dievas!

Iškalbinga Jėzaus tyla

Kai po kanaanietės prašymo išgelbėti jos dukrą Jėzus tylėjo, Jis tokiu būdu pirmiausia norėjo pabrėžti neįkainuojamą atkaklios maldos dvasinį grožį. Nors svarbus prašomas dalykas yra vertas visų žmogaus pastangų, bet Dievas kartais neišsyk atsiliepia į mūsų maldas. Jis žino, jog esminis mylinčiojo Viešpatį tikslas yra ne per maldą gaunama kažkokia (kad ir itin brangi) dovana, bet čia svarbiausia yra mūsų vidinis nusiteikimas gyventi gyvu tikėjimu, stengiantis nuolat kelti savo maldingą širdį į Viešpatį (plg. 1 Tes 5, 17).

Tikėjimo tikrumo šviesa

Beje, minėtos moters širdis jautė, kad Jis viską žino apie kraujuojančias jos ir dukros vidines žaizdas. Nejaukios pauzės metu ji galėjo suabejoti: Kadangi nepriklausau išrinktajai tautai – Izraeliui, gal esu neverta, kad sulaukčiau gelbstinčio pasigailėjimo?.. Tačiau joje veikianti malonė ją vis skatino atkakliai melstis ir ji nuvijo šią pagundą; jai stiprybės suteikė sielos gilumą apšviečiantis tikėjimo tikrumas, jai savaip primindamas, jog ji, siekdama per maldą pagelbėti savo dukrai, vykdo Dievo valią. Dėl to ji buvo pasiryžusi siekti užsibrėžto tikslo iki pat artėjančios, viską nulemiančios atomazgos.

Meilė, nepažįstanti fiasko

Kanaanietės ryžtas pasitenkinti tik duonos trupiniais, nukritusiais ant žemės, paliudijo jos tikėjimo tvirtumo ir meilės savo dukrai nenutrūkstamą jungtį. Popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie minėtos svetimtautės motinišką meilę savo vaikui, bylojo: Galima sakyti, kad būtent meilė skatina tikėjimą, o tikėjimas savo ruožtu tampa meilės atpildu. Meilė, kuri ištveria viską, laimi. Jėzus negali atsispirti tokiai širdžiai.

Taigi Jėzus ne tik išgydė jos dukrą, bet ir palietė šios moters širdį savo meile… Nuo to momento moteris nebebuvo pagonė. Ji tikėjo Jėzumi ir perdavė šį tikėjimą savo dukrai.

O kas yra mano tikėjimas, viltis ir meilė? Jei tos kanaanietės pavyzdžiu iš Jėzaus mylinčių rankų „netyčia“ ant žemės nukritusį duonos gabalėlį paimsime su Jam dėkojančia širdimi, ar tikime, kad gausime daugiau nei prašome?

Kun. Vytenis Vaškelis