Dievo duona kitokia, nei mūsų
Dievas esminis žmogaus troškimo tikslas
Visiems žmonėms, kuriuos Dievas per gimdytojų meilę iš nebūties pašaukia į gyvenimą, suteikia tam tikrą savo panašumo dalį. Ilgainiui Jis įvairiais būdais stengiasi savo mylimus kūrinius patraukti link savęs, idant jie pradėtų trokšti Viešpaties labiau, nei visų kitų dalykų pasaulyje. Juk tik tikėjimas bei maldinga bendrystė su Kūrėju ir Atpirkėju kiekvienam suteikia galimybių tapti tikrais žmonėmis pagal Jo planą žemėje ir parengia tiesiausiu keliu keliauti ten, kur pats Viešpats Dievas jiems švies (Apr 22, 5), ir visiems visko bus gana.
Kad turėtume gyvenimą, einame pas Jį
Šį sekmadienį pirmasis skaitinys iš pranašo Izaijo knygos byloja apie Dievo troškulį už kurį, net neturintieji pinigų vis tiek sumoka tam tikrą kainą. Čia Viešpaties troškimas suprantamas, kaip tikinčiųjų pastangos paklusti Gyvajam, kuris, Jo trokštančiųjų širdis pagirdo ne tik gyvojo vandens malonėmis, bet ir pačiu savimi.
Kai Dievas sako: Ateikite pas mane, rūpestingai klausykitės, kad turėtumėte gyvenimą (Iz 55, 3), tai – pašaukimas visiems. Tačiau ne visi tą kvietimą (dėl pasaulio apgaulingo žavesio traukos) nori išgirsti, todėl, nuo Jo atsiribodami, ima tolti nuo tikrosios savasties – Dievo mylimo kūrinio šaknų… Tai – vidinė kolizija, nes bet koks žmogaus nesutarimas su savimi pačiu yra nesuprastos bei nepamiltos malonės atmetimo priežastis ir jo kūno geidulių pergalės (tikėtina, kad laikinos) prieš antgamtinę duotybę – sielą – (plg. 1 Pt 2, 11) paslaptis.
Tegul mus guodžia bei stiprina išsipildęs Dievo pažadas: Aš amžinąją sandorą su jumis sudarysiu… (Iz 55, 3). Su kuo Jis ją sudarė? Su visais, ypač su tais, kurie tiki per Eucharistijos šventimą Naujosios Sandoros Jo Kraujyje (1 Kor 11, 25) mūsų gyvenimą Jame auginančiu veikimu, todėl dažnai maldoje ateina pas Tą, kuriam patiki viską – savo gimtinę, Ukrainą, Rusiją, visus žmones, save…
Prisikėlusiojo galia išgelbėti ir išgydyti
Kai Jėzus laiveliu nuplaukė į dykvietę, į vienumą (Mt 14, 13), iš anksto žinojo, kad Jam neteks pabūti maldingoje vienumos tyloje ir truputį pailsėti, nes netrukus išvys daugybę žmonių, kurie pėsčiomis jau bus atėję pas Jį. Matydamas ligonius ir jų kančias, Jis visiškai užmirš asmeninius poreikius ir (vien iš gailestingumo) visa esybe „pasiners“ į jų bėdas, ir tada Jį „pagaus“ ypatingas malonės patepimas gydyti bei daryti kitus stebuklus, kokių pasaulis dar nebuvo matęs.
(Beje, skirtingų lygių išgydymai visais laikais tebevyksta per tuos Dievo tarnystei pasišventusius vyrus bei moteris, kurie, kaip Jėzus, grynai iš gailestingumo sergantiems bei įvairių negalių suspaustiems asmenims, lydimi Šventosios Dvasios vedimo ir klausydami Jos įkvėpimų, pavyzdžiui, vidinio išgydymo pamaldų metu leidžia save „suvalgyti“ ligoniams, tai yra visa esybe įsitraukia į bendrą maldą, idant Visagalis teiktųsi suteikti visokeriopų išlaisvinimo dovanų tiems, už kuriuos su nuoširdžiu pasitikėjimu meldžiamasi).
Kas prilygsta dieviškam įžvalgumui?
Kai Jėzus stebuklingų ženklų išgydančiu veikimu su kaupu sugrąžino buvusiems ligoniams sveikatos dovaną, jų gyvenimo knygose atvertė naujus lapus, žinodamas, kad nuo šiol jie Jam jaus ne tik begalinį dėkingumą, bet ir stengsis taisyti savo gyvenimus…
Atėjus vakarui, kai mokiniai ketino atleisti žmones, kad jie pasklistų po kaimus ir nusipirktų maisto, Jėzus ruošėsi atlikti duonos padauginimo stebuklą, kuris bus nuoroda į Dangų, kad žmonės keltų savo širdis į Švenčiausią Trejybę, kuri tebesiunčia malonių lietų pirmiausia tiems, kurie trokšta Jos dėl Jos Pačios…
Dieve, atverk mums protą ir praplėsk mūsų širdis
Nėra reikalo jiems iš čia eiti. Jūs duokite jiems valgyti, – tarė Jėzus, ir atrodė, kad Jis galėjo ir šitaip prabilti: „Jūs tiek daug matėte mano stebuklingų ženklų, liudijančių, kad joks kitas pasaulio stebukladarys, kuris savo triukus, pridengia magiško paslaptingumo skraiste, negali turėti tokios plačios – visiems gailestingumu liepsnojančios – Širdies, kokią aš turiu. Todėl stebėkite mano poelgius bei įdėmiau klausykitės mano žodžių, ir malonė atvers jums protą; tada suprasite, ką būtent turite daryti – kaip sekti mane, gyventi dėl manęs ir nebijoti, jei reikės, dėl manęs ir savo gyvybę man atiduoti…“
Žioja praraja – tarp „be Tavęs“ ir „su Tavimi!”
Be Tavęs, Viešpatie, mūsų rankos tuščios ir širdys pilnos netikro savęs – netikėjimo Tavimi. Tada keli kepalėliai duonos bei tos menkos žuvelės simbolizuoja mūsų visų užmojų sudužimą, nes mūsų bejėgiškumas patiems pamaitinti tūkstančius išalkusių, tiesiog bado mūsų akis…
Todėl pasigailėk mūsų, Jėzau, ir suteik nuolankumo mūsų protui bei palenk mūsų valią Tavo valios vykdymui. (…) Ir kad visada mokytumės, kaip į Tavo rankas perkelti visa, ką iš Tavęs gavome. Tada aplinkiniai gaus daugiau Tavęs… Tik kai mažėsime savyje, galėsi per mus laisviau augti kituose.
Kun. Vytenis Vaškelis