Kviečiai – nežemiškai brandai, o raugės – sunykimui
Prabusti iš dvasinio apsnūdimo
Jėzaus palyginimas apie dirvoje augančius kviečius ir rauges moko budėti, nes blogis dažnai savo nuodėmingą prigimtį slepia po kauke. Kai tikintieji užmiega, ateina priešas, pasėja kviečiuose raugių ir nueina sau (plg. M 13, 25). Jis pasitraukia, nes nenori būti atpažintas ir demaskuotas. Beje, ir pats šėtonas sugeba apsimesti šviesos angelu. Tad nieko ypatinga, jei ir jo tarnai apsimeta teisumo tarnais (2 Kor 11, 14-15).
Visi, kurie žemėje į savo ir aplinkinių širdis sėjo Dievo žodžio sėklas, ragaus tam tikrus savo triūso Viešpatyje vaisius. Pastangos atsipirks su kaupu, nes tuomet teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo Karalystėje. O „neteisieji nepaveldės Dievo Karalystės“ (1 Kor 6, 9).
Kviečių ir piktžolių atskyrimas
Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės. Augimo metu kviečių neįmanoma gerai atskirti nuo piktžolių, tačiau tai būtina padaryti pabaigoje, nes plaukuotosios vikės sėklos yra šiek tiek nuodingos – jų sėklose ir ankštyse kaupiasi toksiški junginiai, kurie sukelia pykinimą ir galvos svaigimą.
Buvo įprasta, kad kviečius nuo raugių atskirdavo rankomis po kūlimų. Vienas keliautojas tą atskyrimą apibūdino taip: „Reikia pasamdyti moteris, kad jos išrūšiuotų piktžoles iš sėklų, kurios vežamos į malūną… Grūdai išdėstomi ant didelio padėklo, pastatyto priešais moteris; moterys gali išrinkti pelus, kurių sėklos dydžiu ir forma panašios į kviečius, bet yra melsvai pilkos spalvos“.
Ne tik anuomet, bet kartais ir šiais laikais, pavyzdžiui, Indijoje, kai kartais valstietis išgirsta apie jam adresuotą anoniminį grasinimą: „Aš pasėsiu į tavo lauką nuodingų sėklų“, – tai gali dvasiškai sukrėsti, kaip paskelbtas nuosprendis…
Atsargus kitų žmonių poelgių vertinimas
Pastebime, kad vieni žmonės, širdin priėmę Dievo žodį, savo elgesiu skatina geros sėklos augimą; jie – Karalystės vaikai, o kiti net mėgina sunaikinti gerą sėklą dar prieš tai, kai ji tik vėliau bus pasirengusi duoti vaisių. Apie tokius Jėzus be užuolankų sako, kad jie – piktojo vaikai.
Taigi kalbėdami apie aplinkinius, išsaugokime įžvalgų budrumą, nes iš pažiūros žmogus gali atrodyti esąs geras, tačiau štai slapčia laikosi dvigubų standartų… Gal tai kartais būdinga ir mums, ypač, kai užsimiršę, į kitų (būtus ir nebūtus) nusižengimus žvelgiame su perdėtu įtarumu ir išankstiniu nusiteikimu?
Žemiau pateikta iliustracija liudija, jog vieni iš dorybingiausių kai kurių žmonių veiksmų esti tie, kuriais nesididžiuojama, ir jie net daugeliui nėra žinomi…
Vienuolis Gesenas
Gyveno kartą Gesenas, vienuolis, turėjęs dailininko talentą. Prieš pradėdamas piešti, jis prašydavo susimokėti iš anksto, ir norėdavo didelės pinigų sumos. Dėl to kai kurių paveikslų užsakovai jį vadindavo Godžiuoju.
Kam tam vienuoliui reikėjo tiek daug pinigų? Gal gautas lėšas jis investavo asmeninei gerovei?..
Po daugelio metų kažkam atsitiktinai pavyko sužinoti, kur „nuplaukė“ didžiulės Geseno santaupos. Nuožmus badas dažnai nusiaubdavo jo gimtąjį kraštą. Kadangi tos vietovės turtuoliai nesirūpino vargšais, Gesenas slapčia pastatė svirnus ir pripylė juos grūdų, kad kritiškais atvejais galėtų padėti neturtėliams. Niekas nežinojo, iš kur tie grūdai atsiranda ir kas taip rūpinasi jų provincija.
Jo gimtajame kaimelyje buvo toks prastas kelias, kad jaučių traukiamais vežimais niekas nebegalėjo juo pravažiuoti. Dėl to labiausiai kentėjo seni ir ligoti žmonės, nes negalėdavo kreiptis pagalbos mieste. Taigi Gesenas pataisė tą kelią.
Ir paskutinė lėšų taupymo priežastis – šventovė, kurią jis visada troško pastatyti, bet neįstengdavo…
Kai minėtus darbus „godusis“ vienuolis užbaigė, jis išmetė savo dažus ir teptukus, pasitraukė į kalnus atsidėti kontempliatyviam gyvenimui ir daugiau niekuomet nebenutapė nė vienos drobės.
Sielų atilsis Viešpaties kluone
Kokia pasakojimo išvada? Nors žmogaus elgesys dažniausiai paviršutiniškai vertinamas taip, kaip jį mato kiti, bet yra Vienintelis, kuriam nėra sielų paslapčių. Tik Dievas tobulai atskiria blogį nuo gėrio, tik Jis gali teisti… O mes, užuot kažkam klijavę „etiketę“, verčiau kiekvieną laiminkime ir palydėkime malda. Kai stengsimės nuo bet kokio blogio susilaikyti, saugosime savo širdį nuo kito žmogaus teisimo, galėsime pagrįstai manyti, kad dėl begalinių Jėzaus Kristaus Atpirkimo nuopelnų ir mūsų triūsas Jame nebus bergždžias. Juk priklausyti Viešpaties kluone (Mt 13, 30) sukrautiems kviečiams – tai dorybių dėka pasiekti brandą ir įvykdyti Dievo mums patikėtą artimo meilės misiją žemėje.
Kun. Vytenis Vaškelis