Tik į gerą žemę!

Iš Dievo gerumo aruodų

Šio sekmadienio pirmasis skaitinys – per pranašą Izaiją bylojantis palyginimas: neišvaizdus pasėtas grūdas (savyje brandinantis slėpiningą augimo potencialą) ilgainiui virsta maistu būtinų žmogaus kūno reikmių patenkinimui, ir – prasivėrusios Dievo lūpos, iš kurių trykšta gyvojo vandens versmė sielų perkeitimui, niekada pas Jį negrįžtanti bergždžia…

Dievo žodžiai – tinkamiausia sielos kaita

Antai iš debesų krintantis lietus bei sniegas, virtęs gyvybę žadinančiu šaltiniu, pašaukia į buvimą įvairiausių rūšių bei nesikartojančių formų augmeniją, kad džiugintų triūsiantį sėjėją, ir kiekvienas – net vargingiausiasis – nestokotų kasdienės duonos.

O iš dangaus krintančio Dievo žodžių lietaus paskirtis – iš aukštybių atgimdyti savimi persisotinusią sielą, ir, viliojant ją naujai užgimusio gyvenimo Dieve horizontais, suteikti jai neblėstantį tikrumą, – jog ne vien žemiška duona yra gyvas žmogus, bet ir kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš paties Dievo lūpų…

Ilgisi esminio dalyko

Antrasis skaitinys – kūrinijos dejonė, ilgintis galutinio atpirkimo (Rom 8, 19 – 23). Apaštalas Paulius, ragavęs dieviško artumo maną, kai aukščiausioje ekstazėje buvo paimtas ten, iš kur amžinai nebegrįžtama (žr. 2 Kor 12, 4), išgyveno tokią neužmirštamą mistinę patirtį, jog jo liudijimas apie praeinančius kentėjimus, kurie tėra būsimosios šlovės šešėlis, ir dabar testiprina mūsų tikėjimą Antgamtybe.

Būsimosios garbės buveinės yra skirtos ir mums (tiesa, su Ieva bei Adomu, klastūnės nuodėmės sužalotiems), tačiau sulaukusiems pasigailėjimo, kai karalių Karalius, tarsi pametęs galvą (iš nesuvokiamai neprilygstamos meilės kūriniui), prisiėmė bejėgiškumu spurdančio kūdikio pavidalą, kad paskui, žvelgdami į Iškeltąjį ant kryžiaus, tikėjimu matytume nepalyginamai daugiau nei vien Jo paskutinio lašo gėrimą iš Kančios taurės…

Vaisiai Ateičiai

Taigi su pasaulio ir visatos kūrinija tebelaukiame tokio visuotinio išlaisvinimo, kuris įgis nemarią Dievo vaikų garbės laisvės pilnatvę. Šis laukimas – dinamiškai aktyvus, į savo širdį priimant malonę, kuri laužo išdidumu pasižyminčio iš prigimties riboto mąstymo rėmus, kad mūsų išsiplėtusios širdys, taptų pertekusios išmintingo Dievo nuolankumo ir mokytų mus klusnumo meno pagarbiai priimti apreikštą iš dangaus nenykstančio žodžio sėklą, Sėjėjo sėjamą į „išpurentą“ tikinčiojo širdies dirvą, kuri vienintelė duoda vaisių Ateičiai.

Skirtingi grūdų kritimo keliai

Apie tai byloja Evangelijos palyginimas. Sėjėjas sėja Dievo žodžio grūdus, bet pirmieji bandymai – niekiniai. Ar gali sudygti šie grūdai, nukritę prie kelio arba ant uolų, tai yra į tose širdyse, kurias valdo dėl savivalės pakrikęs protas ir sugadinta sąžinė? Ar gali priimti atgimdančią Dievo žodžio sėklą ir duoti nenykstančių vaisių besiblaškantieji tarp gėrio ir blogio, kai, besivadovaudami jausmais, vieną dieną su pakylėta nuotaika artimo labui darbuojasi iš peties, o kitą, – be kovos leidžiasi aistrų pagaunami ir vergauja juos užvaldžiusiems geiduliams? O pasėlys tarp erškėčių? Argi dygūs erškėčių spygliai dels nusmelkti dygstančius grūdų daigelius, kai šios aštriai dantytos (durklo formos) šakelės, šiuo atveju simbolizuojančios piktosios dvasios beširdišką veikimą, kai žmogus perdėtai rūpinasi viskuo, bet tik ne Dievo valios pažinimu?

Vienas teologas klausė ir atsakė: „Ar gali žmogaus širdis savaime pasikeisti? Ar gali akmuo tapti moliu? Tik Dievui nėra negalimų dalykų“.

Žaibiški rezultatai – vienadieniai

Kad būsimi bei kartais neišvengiami gyvenimo išmėginimai taptų naujomis galimybėmis dar giliau įleisti pasitikėjimo šaknis Viešpatyje, prašysime Šventosios Dvasios stiprybės, kad mūsų sielose pasėtos Jėzaus žodžių sėklos, ilgainiui duotų gausėjantį tikėjimo darbų vaisių.  Žinome, kad ką tik pasėti grūdai negali bematant užaugti. Nebent žaibiškai pagreitintoje filmo juostoje galime matyti „stebuklingą“ augalo brandą… Pats Dievo Sūnus turėjo 30 metų laukti viešo Evangelijos skelbimo pradžios, kad mus išmokytų ištvermės bei kantrybės dorybių.

Dievo planas – savyje šalinti kliuvinius ir priimti Tiesos grūdus

Kad pražystų mūsų širdyse pasėtas Dievo žodis ir jose atsivertų dangus, perfrazuodami vieną autorių, tarkime: „Savyje išrausiu puikybės šaknį ir pasodinsiu nuolankumo medelį; atsižadėsiu gobšumo dvasios ir sieksiu gailestingumo; paniekinsiu gašlumą ir mylėsiu tyrumą; atsiribosiu nuo visko, kas bloga ir trokšiu visko, kas patinka Viešpačiui“.

Dangiškasis Sėjėjau, padėk mums su šaknimis išrauti ypač tas klaidų piktžoles, kurios trukdo mūsų sielose bei širdyse augti Tavo tiesos daigams. Viešpatie, įšaknyk mus savo Širdies gilumoje, ir mes, tikėjimo darbais duodami gerumo derlių, visada išliksime Tavyje…

Kun. Vytenis Vaškelis