Jis – paprastumo mažutėliams šviesa
Jojančiam ant asiliuko lenkiasi Visata
Kokios kyla mintys, šią Viešpaties šventimo dieną klausantis pirmojo skaitinio, kai Zacharijas pranašauja apie Ateinantįjį, kuris, būdamas nuolankus, Jeruzalėje joja ant asilės jauniklio? Čia išryškėja Jėzui būdingas paprastumas, nes Jam, žengiančiam Verbų sekmadienį į savo Kančios paslaptį, kaip Dievui iš pagarbos lenkiasi Visata… Juk „Jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje (…), ir visa Juo laikosi“ (Kol 1, 16 – 17). Tačiau kol dėl žmonijos maištingų širdžių perkeitimo kryžiaus Krauju nebus sudaryta taika, tol per Jėzų nebus sutaikyta visa, kas yra žemėje ir danguje (plg. Kol 1, 20).
Taigi tik tada, kai Jis kankinystės mirtimi pašlovins Tėvą, pasaulis bus perkeistas. Tačiau galutinis kiekvieno išgelbėjimas priklausys tarsi nuo vardinio recepto, po kuriuo (savo gyvybės kaina) jau bus pasirašęs neprilygstamasis Gydytojas, kuris, įdėmiai į kiekvieną atpirktąjį žvelgdamas, iš anksto žinos: „Ar jis per amžius gyvuos su Dievu, o gal jo kryptis žemėje buvo kita – pažintos Dievo valios užsispyrėliškas atmetimas?“
Lemtingos pastangos patikti Dievui
Antrame skaitinyje iškeliamas nepaprastas Dievo Dvasios vaidmuo. Naujame ekumeniniame vertime rašoma: Bet jūs esate ne kūne, o Dvasioje, jei jumyse gyvena Dievo Dvasia (Rom 8, 9). Kai su tikėjimu Ją kviečiame į savo širdį, Ji nedelsia ir ateina, ir dar „atsiveda“ savo Mylimuosius – Sūnų ir Tėvą (plg. Jn 14, 23).
Kas gimsta iš aukštybių, stengiasi atmesti kūno užgaidas, idant būtų teikiamas pirmumas malonei, išgryninančiai tikinčiojo sąžinės balsą, per kurį reiškiasi Šventosios Dvasios vedimas, ir vis labiau Jos įkvėpimai nuskaidrina jo kelionę Dievo link… Kai Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui (Rom 8, 28), kaskart nuosekliau artėjame prie vieno iš svarbiausių Biblijos siekinių išsipildymo: Kas yra gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės, nes jame laikosi Dievo sėkla (1 Jn 3, 9).
Atsivertimas – ne už jūrų, marių
Šį sekmadienį Evangelija skelbia, kaip amžinasis Žodis šlovina Dievą Tėvą. Jėzus kreipiasi į Jį, kaip visavaldystės raktus Turintįjį. Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie (Mt 11, 25). Tai mums primena, koks nesuvokiamai didis Visagalis ir Visažinis!
Kai kas gali pagalvoti, kad jei iš tiesų tokia mums protu nesuvokiama yra galinga Būtybė – Dievas, kodėl Sūnus šlovina savo Tėvą už tai, kad tikėjimo lobius Jis paslėpė nuo tų, kurie esti išmintingi bei sumanūs savo pačių akyse ir Dievo Karalystę apreiškia tik mažutėliams? Jis juk siuntė Sūnų į žemę išgelbėti ir didžiausius kietasprandžius. Ne mums žinoti laiką, kada išmuš atsivertimo valanda ir tiems, kuriems Viešpats siųs tik Jam vienam iš anksto žinomus ir individualiai kiekvienam skirtus išbandymus, kurie jiems taps (ir dėl ištikimų artimųjų karštų maldų) vienu iš lemtingų gelbstinčios malonės galimybių, skatinančiu pagaliau suvokti, jog jiems gyvybiškai reikia kito Asmens – paties Dievo – pagalbos bei aktyvios bendruomenės paramos, palaikymo…
Mažiau manęs – daugiau Jo manyje
Nepriešindami Dievo meilės su pažinimo svarba, sakome: ne mokslas ir technologijos yra Dievas, o Gailestingumas. Todėl Geroji Žinia skelbiama pirmiausia tiems, kurių širdys tyros bei atviros Tiesos priėmimui ir jų gyvenimų esminiam pertvarkymui.
Viskas priklauso ne vien nuo žmogaus triūso, o nuo atsivėrimo malonei. Jei bus kuo daugiau ateinančiųjų pas Kristų, kad Jam patikėtų visas savo naštas, trokšdami su malda širdyje savo kūrybiniu indėliu prisidėti prie visuomenės gerovės augimo, tik tada bus išlaikyta tam tikra blogio bei gėrio jėgų pusiausvyra…
Jis mus atgaivina, gydo ir savo Širdin panardina
Pasitaikys, kad būsime išsiblaškę, apsunkinti įvairių rūpesčių ir nepasiruošę nuoširdžiai melstis. Vis dėlto Viešpats mums tebesako: Ateikite pas mane visi… Nors be išimties Jis kviečia visus, bet ypač laukia tų, kurie jaučiasi prislėgti, dėl nesėkmių pykstantys ant savęs ir pasaulio ar net nusivylę gyvenimu (plg. Mt 11, 28). Jis geriau už mus žino, kad mums pirmiausia reikia Jo – tikrojo Išlaisvintojo, ne tik mums padedančio atrasti savo dvasinės problemos šaknį, bet ir visus mūsų rūpesčius priimančio – visus mus laiminančio…
Jis pirmas – mes įkandin Jo
Rašytojas Čarlzas Sperdženas (Charles Spurgeon) byloja: „Kaip motina ištiesia ranką savo mažyliui ir kviečia ateiti sakydama „ateik“, lygiai taip pat daro Jėzus. (…) Jis visuomet eis priešakyje, kad paruoštų tau kelią, išvalytų takus; tu girdėsi Jo žvalų balsą, kviečiantį sekti paskui Jį visą savo gyvenimą. Didingą mirties valandą Jis palydės tave į dangų tokiais mielais žodžiais: „Ateikite Tėvo palaimintieji“.
Kun. Vytenis Vaškelis