Ką pasėjome, tai ir pjausime

Kas materialu, nyksta, o kas Dieve – išlieka

Kai tėvai, grynai iš žmogiškų paskatų, savo atžaloms trokšta vien subjektyvaus gėrio, pavyzdžiui, kad jie gyvenime pirmiausia sukauptų kuo daugiau materialinių dalykų, kurie užtikrintų jų gerovės dabartį bei ateitį, tokie gimdytojai, nors ir tvirtintų: Mes visą gyvenimą skyrėme savo vaikams, kad jie būtų visada laimingi, – turėtų iš naujo apsvarstyti savo tikslus ir atsakyti į klausimą: „Kas įvyktų, jei susiklosčius nenumatytoms aplinkybėmis, jau šiandien turėčiau viską palikti ir po akimirksnio (kitapus šio gyvenimo) išvysčiau Tą, kuris dėl manęs, miręs Kančioje, įrodė, kad tikroji Meilė yra ta, kuri negali mirusi išnykti – be Prisikėlimo savyje būties Ji neegzistuoja!?“

Pas mus atėjo Meilė, – Ji turi ne tik kojas, bet ir Širdį

Jėzaus skelbiami žodžiai esti dieviškos išminties druska pasūdyti, ir jų kilmė -iš Aukščiau…  Jėzus – įsikūnijęs Žodis (plg. Jn 1, 1), ir visi Jo ištarti žodžiai yra dvasia ir gyvenimas. Bet kai kurie iš jūsų netiki (Jn 6, 63-64). Tikėjimas – ne tik – dovana, bet jis mumyse auga ir virsta veiklia meile, kai Mokytojo žodžiai (per Biblijos tiesų apmąstymą bei maldą) tampa mūsų gyvenimo nedaloma savastimi ir kasdienybę įprasminančiais sprendiniais.

Tada, užuot stebėjęsi Jėzaus mokslu: Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs vertas (Mt 10, 37), tikėjimo dėka suprantame, kad juo daugiau pasaulyje žmonės stengsis pirmiausia pažinti Dievą ir laikytis Jo kelio, tuo labiau jie Jo kilniausia meile galės mylėti ir save, ir namiškius ir kitus…

Bažnyčios mokytojo išmintis, prabilusi vaiko lūpomis

Šv. Augustinas byloja apie tėvus, kurie savo vaikams primena, jog jie neužmirštų, kas juos pagimdė, maitino, išauklėjo ir visaip jais rūpinosi. Pasak jo, kai tėvas ir motina savo atžalai teisingai sako: „Mylėk mus“, tikinčiam vaikui derėtų taip atsiliepti: „Aš myliu jus Kristuje, tačiau ne vietoj Kristaus. Būkite su manimi Jame, bet aš nebūsiu su jumis be Jo“.  „Bet mums Kristaus nereikia“, – sako jie. „Bet man Kristaus reikia labiau, nei jūsų. Nejau aš rūpinsiuosi savo gimdytojais ir užmiršiu Kūrėją?“

Taigi be Jėzaus bet kuri žmonių meilė (dėl pirmapradės kaltės padarinių) yra linkusi į netvarkingą savojo aš iškėlimą; žmogaus savastis turi būti Tiesoje atgimdyta, antraip ji kaip iš kortų pastatytas namukas sugrius…

Kartais konvertitai vaikai malone pranoksta savo tėvus, kuriems jų pagimdyti vaikai yra Dievo meilės atspindžiai bei pavyzdžiai. Tokie net iš savo įtikėjusių atžalų gali pasimokyti, kaip reikia atsiversti, idant visi šeimynykščiai būtų verti įsilieti į amžinai šlovinančiųjų Kristų nesuskaičiuojamą sambūrį…

Vidinis pokytis

Vienas krikščionis liudijo: „Kai tapau tikinčiuoju, įsimylėjau Jėzų. Branginau laiką, kurį leisdavau su Juo, skaitydamas Šventąjį Raštą ir melsdamasis. Tačiau beveik iš karto mano gyvenimo sritis „darymas“ neišlaikė pusiausvyros palyginti su kontempliatyviąja sritimi, tai yra „buvimu“ su Jėzumi. Aš troškau praleisti daugiau laiko su Dievu, tačiau tiesiog per daug reikėjo nuveikti…“

Netrukus jis vėl ėmė teikti pirmumą Viešpačiui, lėtindamas savo gyvenimo ritmą ir, kaip Mortos sesuo Marija, alkstančia tiesos širdimi glaudėsi prie visur Esančiojo kojų… Jis jautė ir liudijo, kad Kristaus gyvybė vėl ėmė stipriau tekėti per jį į kitus.

Dėmesingumas, kuris atsiperka

Dieve, suteik mums daugiau ryžto ieškoti Tavęs Evangelijoje, nes maldingas dėmesingumas Tau ne tik tinkamiausiu būdu pašventina mūsų bendrystę su Tavimi, bet moko kad ir palaipsniui atsitraukti nuo mažiau vertingų dalykų, rafinuotais būdais gundančių, tapatintis su jais…

Anot Soreno Kierkegardo, „Evangelija prisitaiko prie žmogaus. Antai stovi prieš akis žmogui tiek daug dalykų, kurių jis nori ieškoti, ir tada Evangelija į jį kreipiasi, sakydama: „Pirmiausia ieškok Dievo karalystės“. Žmogus pagalvoja: „Na gerai, kad jau man leista ieškoti ir kitko, tai imsiu ir pradėsiu nuo Dievo karalystės“. O iš tikrųjų pradės šitaip – Evangelija puikiai žino, kas po to bus, – jis taip pasitenkins ir pasisotins šiuo ieškojimu, jog paprasčiausiai užmirš ieškoti kitko, anaiptol nenorės ieškoti kitko – ir bus teisybė, kad ieško vien tik Dievo karalystės“.

Tad leiskime Dievo žodžio jėgai mus įtraukti į sielos gelmes atnaujinantį ritmą. Nors iš pažiūros atrodys, jog niekas nepakito, bet mūsų širdys dar labiau norės tarnauti Vieninteliam, žinant, kad ir mažas tarnystės gestas, skirtas aplinkiniams, nedings be atgarsio – nepraras savo užmokesčio.

Kun. Vytenis Vaškelis