Išpažįstant Jėzų aplinkiniams

Nemirtingo Evangelisto pėdomis

Kai šio sekmadienio Evangelija byloja apie Jėzų, kuris drąsino apaštalus nebijoti žmonių (Mt 10, 26), garsiai skelbiant Žinią nuo stogų (Mt 10, 27), kalbėjo apie neišvengiamus persekiojimus dėl Jo vardo. Kadangi pats Mokytojas yra pirmasis Evangelistas ir Biblijos tiesų vykdytojas, todėl ir Jo mokiniai turėtų kaskart mokytis iš Jo pavyzdžio, kad Gerosios Naujienos skelbimas būtų kiek įmanoma labiau klausytojus įtikinantis bei paveikus.

Tikinčiųjų malda – „Žinios“ skelbimo tąsa

Viena jauna moteris liudijo: „Buvau pakviesta į susitikimą, kuriame dėl mano atsivertimo meldėsi motina ir mano draugai. Mano emocinis pasaulis buvo iki gelmių sujudintas. Išpažindama savo nuopuolį maldavau Dievą išgelbėti mane iš nuodėmių ir net užmiršau tai, kas mane supa. Maldavau malonės ir patyriau aiškų atleidimo jausmą bei vidinį atsinaujinimą. Stodamasi sušukau: „Tai, kas buvo sena, praėjo, dabar visa tapo nauja“. Tai buvo panašu į įžengimą į naują pasaulį, į naują egzistencijos būseną. Natūralūs dalykai tapo šlovingesni; mano dvasiniai išgyvenimai buvo tokie ryškūs, kad net medžiai skambėjo dangiška muzika. Kiekviename materialiame visatos daikte aš pradėjau patirti nuostabą. Mano siela pakilo Dievo meilėje, ir savo džiaugsmu aš norėjau pasidalyti su kiekvienu“.

Ištikimybės Dievui kaina

1956 metais amerikiečių misionieriai Džimas Eliotas (Jim Elliot) ir keturi jo bendražygiai nuvyko į Ekvadorą skelbti Evangeliją toms vietinėms indėnų gentims, kurių civilizacija dar nebuvo pasiekusi. Nors misionieriai žinojo, jog gali labai nukentėti, bet (dėl ištikimybės Kristui) jie drąsiai laikėsi tikėjimo iki paskutinio atodūsio… Netrukus jie tapo kankiniais. Juos nužudė tie patys vietos čiabuviai, kuriems jie mėgino skelbti bei liudyti Gerąją Naujieną. Džimas Eliotas viename iš savo anksčiau vestų dienoraščių buvo užrašęs įsimintinus žodžius: Nėra kvailas tas, kuris atsisako to, ko negali išlaikyti, kad gautų tai, ko negali prarasti.

Iš tiesų tie tikintieji, kurie stengiasi gyventi tikėjimu, o artėjančios skausmingos mirties akivaizdoje, nepabūgę priešų grasinimų, Dievui ištaria paskutinį savo fiat, neliks apvilti – jų laukia dabar nesuvokiamo pažado išsipildymas (plg. 1 Kor 2, 9).

Neužmirštamas pavyzdys

Prisiminkime šv. Joną Paulių II, kuris, skelbdamas Kristų ir Jį liudydamas, padarė įtaką šimtams milijonų žmonių gyvenimų. Jis kaip alter Christus norėjo aprėpti pasaulį; buvo apskaičiuota, kad apie 60 kartų apskriejo Žemę, nes lankėsi net 129 valstybėse. Jo mėgstamas posakis: „Nieko nebijokite“, tapo kūnu, kai jis gyvenimo saulėlydyje tapo Nukryžiuotojo atvaizdu, nes iki paskutinio atodūsio nešė sunkų ligų kryžių… Čia ryškiausiai pasireiškė jo herojiškų dorybių grožis, kuris, anot popiežiaus Benedikto XVI, „giliau sujaudino žmonių širdis negu tai, ką galima nuveikti darbuojantis“. Karolis Vojtyla įrodė, kad kas iš tiesų myli Jėzų, nėra nieko, kas galėtų net kančioje atskirti nuo Jo.

Viskas bus atidengta

Žvelgdami į kupiną pasišventimo Jėzui šventųjų gyvenimą ir mes kovokime tokią tikėjimo kovą, kuri būtų verta pagauti amžinąjį gyvenimą, kuriam esame pašaukti ir kurį turime išpažinti daugelio liudytojų akyse (žr. 1 Tim 6, 12). Mūsų paguodai Jis mokė: Nėra nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. Ten, anapus šio gyvenimo, bus atvertos mūsų gyvenimo knygos ir jose bus surašyti net mūsų menkiausi geradarybės veiksmai, kurie buvo skirti aplinkiniams. Aukščiau visko bus vertinamas drąsus Jėzaus išpažinimas žmonių akivaizdoje. Tai bus truputį vėliau.

O dabar gyvenkime taip, kad Viešpaties meilė taptų mūsų širdžių valdove; leiskime, kad ji mus užvaldytų…

Vytenis Vaškelis