Dėl beribės Širdies gailėjosi žmonių

Panoraminis žvilgsnis

Platus, gilus bei gailestingumo kupinas Jėzaus žvilgsnis, nukreiptas į minias (Mt 9, 36), simbolizuoja milijardus sielų išgelbėjimą, nes, kai Jis anuomet gailėjosi žmonių, kurie buvo lyg avys be piemens, akimirksniu galėjo savąja Širdimi apglėbti visų laikų žmoniją, suvokdamas, jog, kas kitas, jei ne Jis pats, turės iki dugno gerti kančių taurę, už mus atiduodamas savo gyvybę, kad mainais, prisiimtų bei sunaikintų mūsų nuodėmės prakeikimą…

Savasties savimi neišgelbėsi

Kadangi niekas savimi save negali išgelbėti, todėl Jėzus savo mokiniams tardamas, jog pjūtis didelė, o darbininkų maža, parodė niekuo kitu nepakeičiamą antgamtinį rūpestį dėl ateities kartų… Jis žinojo, kad ištikimų Jo mokslo skelbėjų trūkumas yra savaip proporcingas žmonių širdžių dvasiniam užkietėjimui, kuris veda į juslingumo liūną, kai (dėl minčių aptemimo) godžiai ieškoma visokių netyrų pasitenkinimų (žr. Ef 4, 18-19). Juk kur nėra Evangelijos skelbimo, ten nėra ir žmones gelbstinčio bei su jais draugystės tiltus statančio Išganytojo.

O kur yra skelbiamas Dievo žodis ir asmeniniu gyvenimu liudijamas Kristus, ten vyksta sielų atgimimas ir pasirengimas galutinei pjūčiai, kai viską lems visi atpirktųjų darbai, jų gyvenimo saulėlydžiui atėjus ir veikiant nekintančiam dieviško teisumo principui: „Žmogau, ką žemėje pasėjai, tai anapusybėje pjausi!“

Pirmumas Dievo balsui

Koks kitas ganytojas taip paprastai bei aiškiai galėjo kreiptis į savo sekėjus, -primindamas, jog pirmiausia vieninga, nuoširdi ir bendruomeninė malda, prašant (su visišku pasitikėjimu) Viešpatį, kad ir šiais laikais išgirdusieji kvietimą: Sek, Mane!, galėtų (malonės veikiami) tinkamai apsispręsti, – jei ne pats Ecce Homo, trokšdamas, pirmiausia per pašauktuosius į pašvęstąjį luomą ir kunigystėn, iki pasaulio pabaigos tęsti ir galutinai užbaigti šventą visų žmonių Išganymo darbą?

Tačiau ne tik per minėtųjų triūsą plečiama Dievo Karalystė žemėje. Ir moterys, ir vaikai, ir senoliai, – visi pakrikštytieji yra (Šventosios Dvasios veikiami) malda bei savo kasdieniais poelgiais pirmiausia nedaryti jokių kompromisų su savo sąžine, idant ji išliktų kaip krištolas skaidri ir šviesi, – kad per ją bylotų pats Dievas, kuris yra tikrasis jos balsas. Kuo ištikimiau vadovausimės gryna sąžine (žr. 1 Pt 3, 16), tuo labiau patiksime Viešpačiui ir auginsime savyje vidinę ramybę, kurios pasaulis neturi, nes „jame nėra Tėvo meilės“ (1 Jn 2, 15).

Sąžinė – mūsų likimo kalvė

Taigi nors mūsų kelias į Gyvenimą yra siauras (žr. Mt 7, 14), bet tikinčiųjų pastangos palaikyti savo tyros sąžinės jautrumą, – tikrai atsiperka! Tada sąžinė tampa ryškiu Dievo švyturiu ne tik mūsų gyvenime, bet ši šviesa pasiekia ir kitus, ypač tuos (būsimus Žinios skelbėjus(jas) bei tikėjimo liudytojus(jas), kurie Jo kvietimą išgirdę, seks Jį tolydžio ištikimiau, nes supras, kad bet koks darbas Jo Vynuogyne yra neužtarnautos malonės vaisius, idant galutinės pjūties pabaigoje visiems, vertiems Dangaus, džiaugsmo, dėl žodžiais nenusakomo Dievo gailestingumo, būtų kuo daugiau…

Pašaukimas evangelizuoti

Pirmiausia dvylikai išrinktųjų buvo suteikta ypatingos tarnystės valdžia – iš žmonių Jėzaus vardu vyti lauk netyrąsias dvasias ir gydyti visokias ligas. Atrodė, kad anuomet pasaulyje buvo daug tinkamesnių kandidatų tapti Evangelijos vėliavnešiais – labiau išsilavinusių, gabesnių bei aukštesnio socialinio luomo asmenų, bet Jėzus, iš anksto žinodamas būsimų apaštalų visiškai Dievui bei sieloms pasiaukojančios tarnystės garbingiausią ateitį (beje, „naujosios Jeruzalės mūrai turi dvylika pamatų, ant kurių užrašyti dvylikos Avinėlio apaštalų vardai“ (Apr 21, 14), pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. (…) Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo, – kad joks žmogus negalėtų didžiuotis prieš Dievą (1 Kor 1, 27-29).

Gelbėjimo misija – iki paskutinio atodūsio

Jėzus – uolusis sielų Ganytojas ir dabar mus moko gailestingu žvilgsniu žvelgti į kiekvieną, kad net ir tie, kurie buvo suvedžioti apgaulingos filosofijos dalykų ir atitolo nuo Tiesos, (žr. Kol 2, 8), mūsų maldų palaikomi, anksčiau ar vėliau sugrįžtų per Jėzų į Tėvo glėbį… Kai nors viena Jo krauju išgelbėta siela pasiklysta nuodėmių brūzgynuose, dabar per savo tarnus – uolius Bažnyčios pasiuntinius bei kitus Jo vardą skelbiančius žmones – Jis tebeieško klystančiosios… Taigi Jo gelbėjimo misija – „kas buvo pražuvę“ (Lk 19, 10), tęsis iki pat laikų pabaigos. Šv. Ambraziejus Milanietis rašė: „Taigi džiaukimės, nes Adome pražuvusi avis Kristuje pakeliama. Kristaus pečiai yra kryžiaus skersinis. (…) Toji avis yra viena kaip giminė, ne kaip pavienė“.  Viešpatie, pagal mums suteiktų dovanų mastą, drąsink mus skelbti bei liudyti Tave kitiems!

Kun. Vytenis Vaškelis