Ko stovime ir žiūrime į dangų?
„Sugrįžimas“ į žemę
Prieš kelerius metus jaunas kunigas drauge su tikinčiųjų maža bendruomene kalnų kaimelyje šventė Kristaus Žengimo į dangų šventę. Sena moteris, kuri ilgą laiką rūpinosi zakristijos priežiūra, jam įeinant tarė: „Šiandien Viešpaties žengimo į dangų šventė. Tikiuosi, kad papasakosi mums apie dangų.“ – „Marija Luiza, tikriausiai nuvilsiu tave, bet šiandien, būtent todėl, kad tai Žengimo į dangų šventė, kalbėsiu apie žemę, nes tai – joje gyvenančiųjų šventė.“
Kai apaštalai vis žiūrėjo aukštyn į dangun Žengusįjį, prie jų atsirado du angelai ir prabilo: Vyrai, galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų? (Apd 1, 11). Laikas maldinga širdimi (palydint Viešpatį) kilti Aukštyn, ir laikas vėl „sugrįžti“ į netobulų žmonių planetą, idant „išlaisvinti iš Įstatymo, mirę tam, kurio buvome varžomi, tarnautume nauja Dvasia, o ne pasenusia raide“ (Rom 7, 6).
Žmogaus būties kaita ir pasitikintis atsidavimas
Gamtoje mirtis yra gyvybės sunykimas, o malonės aukštumoje – Neregimojo atradimas ir sielos atgimimas. Tai – į dirvožemį įsiskverbusio pusiau mirusio kviečio grūdo metafora, liudijanti: kai apmirštame nuodėmei, laisviau atsiveriame dorybių praktikai. Tada mūsų egoizmo našta mąžta, o tikėjimas, viltis ir meilė mumyse kuria naują Dievop trajektoriją…
Kai imame ant savo pečių švelnų Jo išlaisvinantį jungą, prieš tai savo klaidų, problemų, rūpesčių ir kitas naštas atidavę Jam, suvokiame, jog tai truks visą gyvenimą. Mes kaskart Jam patikėsime savo sunkumus, artimuosius, save bei kitus žmones, o Jis bus ištikimiausias mūsų gyvenimo Draugas, trokštantis, kad, stengdamiesi paklusti Šventosios Dvasios perkeičiančiam veikimui, pajėgtume stovėti tvirtai ir nesiduotume vėl įkinkomi į vergystės jungą.
Šventosios Dvasios vaidmuo – lemiamas
Šventųjų gyvenimo pavyzdžiai liudija, jog kuo labiau tikintysis atsiriboja nuo bet kokios nuodėmės įtakos, tuo laisviau jis priima Dvasios vedimą tarnauti aplinkiniams, kad jie atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą. Tai – Viešpaties (prieš pat Jam žengiant į dangų) vienas svarbiausių priesakų pasaulyje. Be Šventosios Dvasios pagalbos Evangelijos tarnystė patirtų fiasko. Todėl Jėzus ne tik išrinktiesiems apaštalams sakė, jog jie bus apgaubti jėga iš aukštybių, kad taptų pasirengę Gerąją Žinią skelbti visoms tautoms, bet ir mes, kviesdami Šventąją Dvasią į savo vidų, galėsime (tik su Jos pagalba) padėti kenčiantiesiems, nežinojimo tamsoje atsidūrusiems, vienatvės prislėgtiesiems, teisingumo ir Dievo artumo ieškantiems…
Krikščioniškos širdies šviesa
Viešpaties Žengimas į dangų – mumyse gyvenančios vilties šventė. Karų, smurto, netiesos skleidimo ir žmonių, išgyvenančių nežmoniškas kančias (nekaltos aukos šaukiasi dangaus keršto) apsuptyje nebūkime abejingi ir savo malda bei finansine pagalba paremkime tuos, kuriems nepalyginti sunkiau nei mums… Tapkime tokiais įvairiopų malonių laidininkais, kurių vidinę šilumą lai patiria mūsų šeimos, parapijų bendruomenės, darbovietėse ar laisvalaikiui skirtose vietose esantieji… Ne tik Kristaus Žengimo šventėje ir kitomis įvairiausiomis progomis paslaugaus gerumo poelgiais kitiems atsiliepkime į Jo kvietimą: Broli, sese, nestovėk ir nežiūrėk į dangų, – sek mane!
Būti Ten…
Dieve, kuris Kristų išaukštinai aukščiau už viską, padėk mums kaskart atsiverti Evangelijos džiaugsmui ir išmokyk mus už viską Tau nuolatos dėkoti. Tavo Sūnaus įžengimas į dangų yra ir mūsų galutinės pergalės inkaras. Jėzau, mes jau dabar, kaip Tavo mistinio Kūno nariai, stengiamės gyventi Dievo Dvasios dovanota nemarumo kupina viltimi. Pirmiausia Tu, Viešpatie, įžengei į amžinąją savo šlovę, – tikime, kad ir mus, kovojusius nelengvą tikėjimo kovą (tik dėl savo begalinių Atpirkimo nuopelnų), padarysi būti vertus Ten, kur geriau nebūna!
Kun. Vytenis Vaškelis