Nėra tikro išaukštinimo be nukryžiavimo
Kančios sekmadienio akordas – šlovinimas
Kaip ant Taboro kalno atsimainęs Jėzus visas švytėjo gamtos dėsnius pranokstančia šviesa, ir Jį išvydę trys Jo mokiniai galėjo tik iš dalies tuomet suvokti, kad jie buvo apdovanoti tokiu nepaprastu reginiu, kuris būdingas tiktai Anapusybei, taip panašiai ir Verbų sekmadienį Jėzaus šlovingas įžengimas į Jeruzalę buvo tam tikro „atsimainymo“ reiškinys, kai didžiulė minia, matydama kukliai ant asilaičio Jojantįjį, „džiaugsmingai šlovino Jį už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję“ (Lk 19, 37).
Prisiminimų duotybė
Čia ne pats Jėzus dar kartą atsimainė, bet vidinis (malonės inspiruojamas) nušvytimas įvyko tų žydų širdyse, kuriems buvo duota suvokti, jog tai, ką padarė Mesijas, joks mirtingasis to nepajėgtų… Begalinio Jo gerumo darbų prisiminimas juos skatino šaukti: Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu! Tai buvo viešas Jo dieviškumo išpažinimas, nes žydai Įžengusįjį Jeruzalėn ėmė garbinti ne dėl to, jog matė Jį kukliai ant asilaičio jojantį, smalsaudami, o kokios veiklos Jis dabar imsis, bet, malonei veikiant, iš savo atminties klodų į sąmonės paviršių jie iškėlė anksčiau matytus Jo darbus, kurie tapo vaizdiniais (tarsi monitorių ekranuose), liudijančiais, jog pats Jėzus – Dievo Karalystė, kuri atėjo, ir ji – jau tarp mūsų (žr. Lk 17, 21).
Be Kryžiaus pergalės žmonių egzistencijos kreivė – niekinė
Verbų sekmadienį Dievą Sūnų garbinanti apeigų pradžia turi tiesioginę sąsają su Jo kančios bei mirties apmąstymu, nes Jis iš anksto žinojo, jog kol žmonija nebus atpirkta ant Kryžiaus, tol jos Dievą garbinančiuose vidiniuose judesiuose bus daugiau savivale atmiešto netikrumo nei pastovios ištikimybės Jo valios vykdymui. Šią nesutaikomą visų laikų žemės gyventojų vidinę prieštarą simbolizavo žydai, pakiliai Mesiją sveikindami Osana, bet, sukurstyti ir lengvabūdiškai išsižadėję iš aukštybių atėjusios Tiesos, netrukus atskleis savo chameleoniško charakterio niekybę ir, tarsi prisigėrę sveiką protą paralyžiuojančio begėdystės vyno, niekieno nevaržomi, šauks: Ant kryžiaus Jį!
Krintančio Kraujo lašai
Nors gailestingumo Karalių žydų minia pradėjo sveikinti ir Jo šlovei metė alyvmedžių šakeles dar prie Jeruzalės vartų, tačiau jau po kelių dienų viskas pasikeis – parklupęs Jis melsis Alyvų kalne, ir Jo švento kraujo lašai, laistantys žemę, tarsi iš niekur pašauks į naują gyvenimą nemarios gyvybės daigus, iš kurių subrendusį būsimą derlių mums bus skirta ragauti Anapus (plg. Apr 21, 5)…
Prasmingiausia savaitė
Taigi Verbų sekmadieniu „įsiliejame“ į švenčiausią metų savaitę, kai Kristaus meilės istoriją galėsime apmąstyti kiekvieną dieną ir vis laisviau leisti Dievui Dvasiai mus vesti į amžinųjų Velykų menę, kurios vienas iš slenksčių bus 2025 metais sulauktos liturginės Jo Prisikėlimo šventės šventimas, kurioms (dėl mums atseikėto trumpėjančio laiko limito žemėje) ruošiamės labiau susitelkę šiemet nei pernai…
Viešpatie, kadangi kiekvieną esi atpirkęs, kančias kęsdamas ant kryžiaus, duok mums drąsos priimti Tavo leistą kančią bei duotą kryžių. Išmokyk mus suprasti, kad nors kasdien turime nešti savo kryžių, bet tai darome su Tavimi, todėl Tavo prisikėlimo iš numirusių spindulys yra viltingiausias ruošimosi amžinybėn šauklys…
Kun. Vytenis Vaškelis