VIEŠPATIES KANČIOS (VERBŲ) SEKMADIENIS B 2012

Mirties ir nuodėmės nenugalėtas

Verbų sekmadienį girdime, kaip entuziastingai žydų lūpomis liaupsinamas Viešpaties vardas. Bet netrukus jų liežuviai „nusidažo“ neapykantos spalva, ir jie lieja beprotiškų kaltinamų ir pasmerkimo tulžį Dievo Avinėliui, į kurio krištolinę Širdį nepajėgus įsiskverbti joks žmonių išgalvotas nusikaltimas.

Kai pasigendama minimalaus ir pastovaus tikėjimo brandumo, tada įmanoma per Velykų iškilmes su minia sušukti: „Garbė ateinančiam Dievui!“, bet paskui, grįžus namo, belieka vėl būti tuo, kuo esi – perkeičiantį dvasios lūžį atmetusiu individu, tai yra gyventi taip, tarsi Kristus nebūtų nukryžiuotas ir savo prisikėlimu nepadovanojęs gyvenimo Jame. Jei nesustoju ir nesusimąstau: „Ką man reiškia Velykos?“, nesuvokiu, kad mistiniame Bažnyčios Kūne esu pašauktas būti ne tik jo visoje gyvybinių funkcijų sandaroje organiškai bei kūrybingai veikiančiu sąnariu, bet man duotas tikslas iškelia mane aukščiau visko – turiu visu kuo panašėti į Kristų, tai yra į visuotinės Bažnyčios Kūno Galvą.

Gyventi taip, tarsi nebūtų Kristaus, tai – savo netikėjimo vinimis Jį vėl iš naujo kryžiuoti. Tačiau dėl to, kad mes vis nusidedame, antrą kartą Jis jau negims Betliejuje ir nemirs ant kryžiaus, nes mes visi gyvename jau įvykdyto Atpirkimo epochoje. Antrą kartą Jis ateis mūsų teisti – žaibiškai įvertins kiekvieno mūsų gyvenimo vertumą, idant pasirodytų, kiek mes buvome Jam atsivėrę ir leidome Jo meilei keisti mus.

Tačiau dabartinis žmonių susipriešinimas liudija, kad daugelis savo gyvenimo būdu tarsi sako: „Dieve, mes tikime, kad Tu egzistuoji, bet prašome: Tu eik savo keliu, o mes – savaisiais…“ Pasak Thomo Mertono, „Jėzaus fizinį Kūną nukryžiavo Pilotas ir fariziejai; Jo mistinį Kūną ištisus amžius drasko ir ketvirčiuoja piktosios dvasios, Jis kenčia dėl nevienybės, kuri veisiasi ir tarpsta mūsų sielose, nuolaidžiaujančiose savanaudiškumui ir nuodėmei“.

Kai prisimename liūdnai pagarsėjusią ir eskaluojamą Garliavos mažametės mergaitės istoriją, sakome: „Pirmiausia joje gyvenantis Kristus yra ketvirčiuojamas, nes Jis daugiausia kenčia dėl giminaičių ir kitų suinteresuotų asmenų į gabalus plėšomos mažos jos širdelės“. Šios mergaitės kančia – tai mūsų susiskaldžiusios visuomenės veidrodis, kuriame, jei įdėmiau įsižiūrėtume, išvystume (nors vos pastebimą) ir savo atvaizdą. Dar daugiau. Jos ir kitų silpniausių šalies žmonių patiriamas emocinis bei fizinis smurtas gali būti prilygintas skaudžiam Jėzaus perspėjimui vaikelių skriaudikams, kurių sąžinės tapo kietesnės už uolas: „Jam būtų geriau, jei ant kaklo būtų užmauta girnapusė ir jis būtų įmestas jūron, negu papiktintų bent vieną iš šitų mažutėlių. Taigi sergėkitės!” (Lk 17, 2 – 3).

Turėtume savęs klausti: „Ar meldžiausi už tą mergaitę bei jos namiškius, kad ne tik jos persekiojimai greičiau baigtųsi ir ji atgautų prarastą ramybę bei vaikišką džiaugsmą, bet, kaip moko Evangelija, ar išdrįsau kreiptis į Aukščiausiąjį, kad Jis atvestų į atsivertimo kelią ir tuos, kurie ją daugiau ar mažiau žalojo ir tai dar žaloja?..“ Kai kas sakys: „Pagalba darbais yra veiksmingesnė už žodžius“. Šiuo atveju maldos žodžiai pranoksta darbus, nes dabar visi konkretūs bandymai pašaliečiams taikyti dėl mergaitės susivaidijusius ir degančius neapykanta žmones būtų panašūs į pernelyg neatsargų prisiartinimą prie įerzintų širšių lizdo…

Šia proga kiekvienas galėtume pritarti šiems bei panašiems žodžiams: „Protestuoju dėl daromos sunkiai atitaisomos visapusiškos žalos minėtai Garliavos mergaitei ir smerkiu bet kokią smurto formą, kuria buvo ir esti subjaurintas ne tik jos prigimtinis kilnumo kupinas orumas, bet ir visų kitų vaikų, neįgalių asmenų, jaunuolių, senelių ir apskritai visų žmonių dieviškas paveikslas ir brutaliai kėsinamasi į jų sielos bei kūno neliečiamybės šventovę“.

Kristaus ant kryžiaus prikalimo apmąstymas tegul mus skatina nesitaikstyti su nuodėmės chimera, kuri klastingai keičia savo veidą. Sąmoningai visur bei visada atsižadėdami blogio, mes kryžiuojame savo nuodėmes, ir gyvenančiam mumyse Jėzui vis laisviau leidžiame veikti, Šventajai Dvasiai padedame mus lengviau įkvėpti siekti dieviškų dalykų, o Dievui Tėvui atlapojame savo širdis, kad taptų vertos paskęsti mūsų būsimojo prisikėlimo džiaugsme.

Kun. Vytenis Vaškelis