Kontrastingas sekmadienis

Apmąstymo įžanga

Šiandien, pradėdami Didžiąją savaitę, minime Verbų sekmadienį. Šią savaitę apmąstysime Jėzaus kelionę link Atpirkimo kryžiaus, ant kurio Jis savo mirtimi ir prisikėlimu pašlovins Tėvo valią, liudydamas, kad visi, dėl kurių Jis atiduos gyvybę, yra pašaukti nusigręžti nuo nuodėmės ir laikytis tiesos, kad mylėtų vieni kitus. „O meilė – tai vaikščioti Jo įsakymų keliais“ (2 Jn 6), idant turėtume asmeninę dalį Jo Prisikėlime, be kurio niekas negalėtų regėti geresnio Gyvenimo, išsekus laiko limitui šiame pasaulyje.

Ačiū Dievui, kad Jėzus, jau sumokėjęs už mus savo gyvybės kainą, pagrįstai tikisi, kad, pasinaudodami visomis galimybėmis siekti Dangaus, patenkinsime Jo nenumaldomą norą susitikti su Juo ten, kur daugeliui teks pripažinti: „Jei tik būčiau žinojęs, kas manęs laukia Tėvo namuose, nebūčiau tiek laiko ir širdies skyręs vienadieniams pasaulio dalykams, kurie manęs negalėjo palydėti anapus“.

Istorijos centre

Didžiosios savaitės pradžioje Kristaus kančia atsiduria tarsi Šventosios Dvasios nuoseklaus vedimo ir viską viršijančios Tėvo meilės epicentre, nes savanoriškas savęs dėl mūsų paaukojimas, iškenčiant skaudžiausią mirtį, yra mums su niekuo nesulyginama dovana – mūsų išgelbėjimo inkaras.

Tačiau šio sekmadienio liturgija prasideda ne nuo Kančios Vyro sopulių vaizdavimo, bet nuo Jėzaus šlovingo pagerbimo, kai Jis, raitas ant asiliuko, įjojo į Jeruzalę, o minios žydų, regėjusios, kaip Jis stebuklingų ženklų galia liudijo bekraštį savo gerumą ligoniams, dabar priešais Jį klojo palmių šakas ir šaukė, kad Jis iš tiesų yra tas karalius, kurio jie pagaliau sulaukė…

Numoję ranka

Beje, koks žydų sąmonėje buvo įsirėžęs Kristaus valdovo įvaizdis? Žinome, kad savuoju karaliumi, kuris kaip burtininkas tenkintų jų užgaidas, jie Jį jau buvo ketinę paskelbti anksčiau, po Jo stebuklingo didžiulės minios duona ir žuvimi pamaitinimo… Atvirai sakant, Jėzui – Visatos Viešpačiui – ne karaliaus titulas rūpėjo, o žmonių galutinis likimas. Jis iš anksto žinojo, kad tik tie Anapilyje bus pasipuošę dorybių karūnomis, kurie draugystę su Juo – vyresniuoju Broliu – laikys esminiu prioritetu, o į netvarkingą meilę pasauliui bus kasdien pasiryžę numoti ranka…

Jo mirtimi buvo nugalėta mūsų mirtis

Jėzus, žinodamas, kad į pasaulį „atėjo ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28), troško „pasipuošti“ karūna, su aštriais (giliai į galvą smingančiais) erškėčių dygliais, kuri simbolizuos Jo beribės Aukos mastą ir atitiks slaptingus Tėvo planus. Visas Jo kūnas, virtęs tarsi viena kraujuojanti žaizda, kai buvo iškeltas ant kryžiaus, tapo neužmirštamos pergalės meile liepsnojančiu fakelu, kurio ugnyje amžinai sunyko nuodėmės, mirties ir šėtono galybės…

Išdavystės šauksmas

Nors žydai pasaulio Išganytoją, įžengiantį į Dovydo miestą, pasitiko triumfališkai, tačiau daugelis vis tiek į Jį tebežvelgė kaip į politinį lyderį, galintį Izraeliui suteikti esminių permainų visuomenėje… Paviršutiniškas dėmesio fokusavimas vien į Kitą, jų neišlaisvino iš dvasinės vergystės sau, – priešingai, juos įkalino savo širdžių kalėjimuose, nes, kai atsivėrė jų durys, jie neatsitiktinai, pagauti įniršio ėmė šaukti: Ant kryžiaus Jį!

Apibendriname

Palmių sekmadienio procesijoje verbų šakelėmis pagerbiame pasaulio Išgelbėtoją, kaip anuomet tai darė Jeruzalės gyventojai… Tačiau gan netikėtai Mišių metu Viešpaties šlovinimas liaujasi, ir pamaldų dalyviai jau girdi pranašą Izaiją, bylojantį apie Tarną – kančių Vyrą, nenugręžusį veido nuo tų, kurie Jį plūdo ir spjaudė. Apaštalas Paulius net išdrįs sakyti (naujame ekumeniniame vertime): Kristus Jėzus, būdamas Dievo pavidalo, nemanė pasiglemžti lygybės su Dievu, bet padarė save nieku, prisiimdamas vergo pavidalą, tapdamas panašus į žmones… O Evangelijos skaitinio viršūnė – Nukryžiuotojo merdėjimas ir galingas Mirštančiojo šauksmas, atiduodant dvasią Tėvui (žr. Mt 27, 50).

Verta neskubant apmąstyti šiuos Biblijos žodžius, kurie skirti kiekvienam iš mūsų: Jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus. O mes laikėme Jį raupsuotu, Dievo nubaustu ir nuvargintu. Bet Jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant Jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant Jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti Jo žaizdomis (Iz 53, 4-5).

Kun. Vytenis Vaškelis