Skip to content

VI Velykų sekmadienis C 2025

Tikėjimas, veikiantis meile

Tikėjimas ir meilė – brolis ir sesuo

Viena iš iškalbingiausių Šventojo Rašto ištarmių yra ši: Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui (Žyd 11, 6). Artindamiesi prie Dievo tikime Jį, nes matome Jo protingos veiklos pėdsakus ne tik tikslingai kintančios gamtos reiškiniuose, bet ypač žmonių darbai liudija, jog esame apdovanoti kūrybingumu, kuris yra tam tikras dieviškumo atspindys. Tačiau šių dalykų nepakanka, kad po asmeninės mirties pasiektume galutinį Išganymą… Mūsų pašaukimo žemėje esmė – dvasinis atgimimas per Krikštą, kasdien stengiantis maldingai pažinti Kristų ir sekti Juo. Taigi patikti Dievui – tai su tikėjimu priimti į savo širdis Tėvo siųstąjį Sūnų, laikantis Jo meilės priesako, juolab, kad Viešpats mus pirmiau pamilo, nei mes Jį (plg. 1 Jn 4, 19).

Svarbus kaip oras – Dievo žodžio skelbimas

Šeštojo Velykų sekmadienio Evangelija (galima pasirinkti vieną iš dviejų), pabrėždama Jėzaus mokinių misiją – skelbti „žodį“ (Jn 17, 20), kad per jį daugelis įtikėtų Kristų, pereina prie Tėvo ir Sūnaus meilės tikintiesiems, kuriems, gyvenusiems tikėjimu bei meile Dievui, bus suteikta malonė išvysti Emanuelio šlovę palaimintoje amžinybėje (plg. Jn 17, 24).

Kad mūsų tikėjimas Jėzumi būtų gyvas, pirmiausia turime kviesti Šventąją Dvasią, idant Ji galėtų laisvai mumyse „alsuoti“, primindama mums, kaip praktiškai reikia mokytis taikyti Dievo žodį savo bei kitų gyvenimų pašventinimui.

Įsimintina iliustracija

Antrojo pasaulinio karo metu Gertrud Kurz (įkūrė ir vadovavo Šveicarijos pabėgėlių pagalbos organizacijai; buvo vadinama pabėgėlių motina) gyveno Berno mieste. Sužinojusi, kad Šveicarijos vyriausybės įsakymu buvo uždarytos šalies sienos, idant į šalį negalėtų pabėgti jokie žydai, ji tol nenurimo, kol nesusitiko su atsakingu ministru. Kai jis atsisakė patenkinti jos prašymą, ji su tikėjimu tarė: „Aš silpna, bet už tavęs matau Tą, kuris yra stipresnis už tave. Ir Jis – gailestingas.“ Po jos apsilankymo pasienio apribojimai pabėgėliams buvo bent dalinai sušvelninti. G. Kurz gyveno tikėjimu, kuris veikė meile artimui. Viešpatie, padėk ir mums gyventi tokiu tikėjimu, kuris duoda tarnaujančio gerumo vaisių!

Į netikrąjį nukreiptos veiklos pagundos

Prisiminkime kai kuriuos uoliai besidarbuojančius savo parapijoje ar už jos ribų dvasininkus ir tikinčiuosius, kurie kartais asmeninę veiklą (karjeros siekį) labiau iškelia už pasitikėjimą Dievu ir yra linkę į tam tikros veiklos persistengimus, priartinančius perdegimo sindromą. Jie galvoja: „Kuo daugiau esu užsiėmęs įvairiausia veikla, tuo labiau realizuoju savo gabumus, ir savyje jaučiu patvirtinimo faktorių, kad esu Dievo bei aplinkinių akyse itin svarbus žmogus, – tik pažiūrėkite į mane, – kiek jau gerų darbų padariau!“ Tačiau viską lems ne darbų gausybė (meilė be tikėjimo – raiša, o tikėjimas be meilės – aklas), bet atliktų darbų kokybė – sąžiningumas, intencijų grynumas ir motyvų kilnumas.

Tikėjimo tikslas – save išreikšti per meilę

Žodžiai: Tikėjimas, veikiantis meile (Gal 5,6) neakcentuoja vien meilės ir tikėjimo, kurie būtų vertinami atskirai. Šių dorybių ypatinga svarba išryškėja tik tarpusavio sąlytyje. Šv. Pauliaus žodžius: Aš įtikėjau, todėl prakalbėjau, galima pakylėti į dvasines aukštumas, suvokiant, jog nesulaikomai trykštanti gyvojo vandens versmė, pavyzdžiui, į konvertito širdį, ne tik „atriša“ jo liežuvį Dievo valią atliepiančių žodžių sakymui, bet ir visi jo, kaip naujo Kristuje kūrinio (žr. 2 Kor 5, 17), sąmoningi veiksmai esti nukreipti į Dievo garbinimą… O tai ir yra tikėjimo esmė – save kaskart išreikšti per meilę. Todėl galėtume ir taip sakyti: „Aš įtikėjau ir pirmąja meile (plg. Apr 2, 4) visa esybe prakalbėjau“. Taigi tikėjimas save realizuoja per veikiančią meilę.

Susivienijimo palaima

Pažvelkime į Lozoriaus seseris – Mariją ir Morta, kurios gyveno vienuose namuose. Marijai galėtume suteikti Kristumi pasitikėjimo garbės vardą, nes ji sėdi prie Jo kojų ir klausosi Jo žodžių; tuo tarpu Mortai tiktų meilės titulas, nes ji (iš didžiausio prielankumo bei pagarbos Jėzui) nuoširdžiai triūsia virtuvėje, džiaugdamasi, jog gali pagerbti dieviškąjį Svetį. Vienas autorius, turėdamas omenyje Mariją ir Mortą, komentavo: „Tikėjimas yra šviesa, o meilė – šiluma (…). Tikras tikėjimas Dievu negali egzistuoti be meilės Jam, o nuoširdi meilė – be tikėjimo; jie yra susivieniję, kaip Siamo dvyniai, ir ten, kur sutinkate vieną, rasite ir kitą“.

Kur gyvas tikėjimas, ten ir tikra meilė

Šv. Augustinas rašė: „Iš tiesų Dievas nėra toli. Tai jūs patys padarote Dievą toli arba arti. Mylėkite, ir Jis priartės. Mylėkite, ir Jis gyvens jumyse. Viešpats yra arti…“ Taigi neįmanoma su pasitikėjimu žvelgti į kraujuojantį Emanuelį, kybantį ant kryžiaus, ir Jo nemylėti. Ten, kur gyvas tikėjimas, ten ir neveidmaininga meilė.

Kun. Vytenis Vaškelis

Į viršų