Vienintelis išsigelbėjimo inkaras

Esybę keičiantis teisumas

Šio sekmadienio Evangelijos pradžia yra Jėzaus atėjimo į žemę svarbiausio tikslo patvirtinimas – įvykdyti Šventąjį Raštą, kad viskas išsipildytų (žr. Mt 5, 18). Šio kelio Jis moko kruopščiai laikytis kiekvieną savo sekėją, idant malonės inspiruojamu teisumu galėtume viršyti iš savimeilės kylantį netikrą Rašto aiškintojų ir fariziejų teisumą (Mt 5, 20). Jėzaus beribė meilė paliečia viską – ne tik Dievo žodžio raides ir net brūkšnelius, bet ir mus, kai su malda leidžiame Jo žodžiams į savo esybę skverbtis kaskart giliau… Tada galime pastebėti, jog per mūsų augančią bendrystę su Juo, veikia ir Šventoji Dvasia, skatinanti mus vis mažiau pasikliauti nuosavu teisumu ir vis dažniau viską patikėti Dievui bei visiškai pasitikėti Juo pačiu, kaskart atsimenant savo esminį pašaukimą – teisusis gyvens tikėjimu (Gal 3, 11).

Vanduo vazoje genda

Nesame galutinai išgelbėti, kol neatsisakėme nuosavo teisumo ambicijų, pataikaujančių nuodėmei, ir nepriėmėme teisumo iš tikėjimo Kristumi. Todėl laikytis asmeninio teisumo, kai Viešpats siūlo savąjį, – tai klystkelis į niekur. Ši bėda ištiko tuos žydus, kurie, nesuprasdami Dievo teisumo, bandė nusistatyti savą ir todėl nepakluso Dievo teisumui.

Kodėl izraelitai, nors savaip garbino Dievą, bet nepatiko Jam? Jėzus demaskavo jų veidmainystę: Ši tauta Dievą šlovina lūpomis, bet jų širdis toli nuo Jo. Ir: Apleidę Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių papročių. Kai žmogaus bet kurios veiklos tikslas – troškimas nesąžiningai pasipelnyti – siekti asmeninės naudos, tada jo minčių bei daromų sprendimų išeities taškas – savimeilės diktatas. Toks asmuo – kaip sklidina vandens vaza; jis pilnas savęs, ir todėl negali bei nenori priimti kito, nes jam gana paties savęs. Tačiau kaip ilgai stovintis vanduo skleidžia nemalonų kvapą, ir išpilamas lauk, taip ir tas, kuris gyvena tik sau, rizikuoja būti atmestas paties Dievo (žr. Apr 3, 16).

Ar esame atvėsę?

2017 metų sausio mėnesį popiežius Pranciškus, komentuodamas Laiško žydams ištrauką, atvirai sakė: „Aptingę, sustoję krikščionys. Jiems Bažnyčia – tai tarsi stovėjimo aikštelė. Kai sakau krikščionys – turiu galvoje pasauliečius, kunigus, vyskupus… Visus. Kiek daug tokių vietoje stovinčių krikščionių. Jiems Bažnyčia – tik stovėjimo aikštelė, tik saugus gyvenimas, tik apsidraudimas. Tokie krikščionys man primena vaikystėje iš senelių girdėtą įspėjimą: Nestovėk vietoje, nes stovintis, netekantis vanduo, pašvinksta. Šventasis Tėvas savo kalbą apibendrino tokiais žodžiais:  „Paklauskime savęs: Koks aš esu? Koks mano tikėjimas? Mane traukia nauji akiračiai, drąsiai einu pirmyn su viltimi ar esu atvėsęs, nemoku priimti išbandymų? Viešpats tesuteikia mums malonę įveikti savimeilę, nebūti vietoje stovinčiais krikščionimis, egoistais. Kas žiūri tik į save, nepakelia akių aukštyn ir nežiūri į Viešpatį. Tesuteikia mums Viešpats savo malonę“.

Laimime Kristų ne loterijoje

Taigi nuo žiūrėjimo į save, savo dėmesingumą kreipiame į Jį. Tai – gyvenimas kasdieniu atsivertimu. Tai – kelias į išsigelbėjimą, nes malonė girdimam, skaitomam bei maldoje apmąstomam Dievo žodžiui kaskart iš naujo atvers ne tik mūsų protus, bet ir širdis, ir mes sakysime: Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas – į išganymą. Tautų apaštalas Paulius radikaliai krikščioniškai mąstė ir dėl to nuosekliai bei šventai gyveno. Jis liudijo: Dėl Jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau Jame, nebeturėdamas nuosavo teisumo, kurį teikia Įstatymas, bet turėdamas teisumą iš tikėjimo Kristumi, einantį iš Dievo, paremtą tikėjimu.

Malonė sąžinei yra viskas

Kai bendrystė su Viešpačiu, ieškant Jo valios pasireiškimo ženklų asmeninio gyvenimo pašventinimui, tampa kasdieniu mūsų valgiu, atsinaujina sąžinės jautrumas daryti tai, kas gera, tinkama ir tobula (Rom 12, 2). Kaip nedorybės sąžinės balsą uždusina, ir žmogus nužmogėja, taip atsidavimas Šventosios Dvasios vedimui per sąžinę ragina mūsų valią vykdyti tuos sprendimus, kuriuos Dievas tikslingai įaudžia į galutinio žmonijos išganymo kilimą, kurio neprilygstamą grožį tikimės dar išvysti…

„Viešpatie, savo begaline malone taip išgrynink mūsų sąžines, kad (laikytis ne savo, o Tavojo teisumo), būtų mūsų viso gyvenimo pastangos, nukreiptos kaip galint labiau Tau patikti“.

Kun. Vytenis Vaškelis