Meilė kaip vyną mus brandina Amžinybei
Mažos bendruomenės viltingi potyriai
Kai Jėzus, pradėjęs viešąją veiklą, pasikvietė pirmuosius mokinius, jie, tarpusavyje bendraudami bei dalindamiesi lūkesčiais, vieni kitus labiau pažino ir pagarbiai vertino charakterių skirtumus bei panašumus; tarp jų užsimezgusią draugystę, ypač stiprino bei vienijo Mokytojo asmenybė. Klausydamiesi Jo žodžių ir matydami daromus stebuklingus ženklus, gerėjosi Juo ir suprato, kad jų artimas buvimas su Viešpačiu neatsitiktinis, nes turi tikslą… Jie jautė Jam dėkingumą, nes būtent juos, o ne kitus Jis išsirinko ir pasišaukė, kad ilgainiui jie pilnai subręstų (Dievo Dvasiai ant jų išsiliejus) žmonių, atpirktų Dievo Avinėlio krauju, žvejonės misijai, kurią lydės kankinyste paženklinti paskutinieji jų švento gyvenimo veiksmai, skirti didesnei viešpataujančio Kristaus garbei.
Kitoks mokinių elgesys
Tačiau vėliau, kai Jėzus mokiniams paskelbęs apie savo kančią, mirtį ir, kad trečią dieną prisikels, sulaukė atviro Petro nepritarimo, kuris kirbėjo ir kitų jo bendražygių viduje; arba, kai jų tarpe kilo pavydas, jiems ginčijantis, kuris iš jų svarbiausias; taip pat Jėzaus perspėjimas Alyvų kalne: Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite; ir ypač skaudus Judo Iskarijoto pasiryžimas – Viešpaties išsigynimas, ieškant progos Jį išduoti aukštiesiems kunigams (žr. Mt 26, 16), – tai ir kiti panašūs dalykai liudijo, jog šią mažąją Kristaus bendruomenę ištiko dvasinė krizė, nes, užuot teisingų sprendimų ieškoję drauge su Juo, pernelyg savo dėmesį sutelkė į tai, kas yra perdėm žmogiška, kas ardo jų vienybę ir sukelia papildomas įtampas bei įneša nepasitikėjimą į tarpusavio santykius.
Jis – visos mūsų egzistencijos matas
Šio 5 Velykų sekmadienio Evangelija byloja apie Jėzaus meilės įsakymo duotybę, kaip galingiausią nuodėmės priešnuodį. Mums skirta ne slėptis savo klaidų šešėlyje ir graužtis dėl jų, bet esame malonės šaukiami visa, ką tik savyje turime, patikėti vieninteliam Mokytojui ir save pačius atiduoti Jam. Jėzus mus primena, jog negana rūpintis savaisiais, nes per maldą, įsileisdami gilyn į širdį Šventosios Dvasios veikimo jėgą, taip praplėsime savo vidinio gyvenimo horizontus, jog nebeišdrįsime nesimpatiškų žmonių laikyti svetimais, ir, kai bus galimybė, ištiesime jiems pagalbos ranką, kurios jie jos neatstums, nes tai darysime su malda, nuoširdumu bei gerbdami juos.
Todėl reikėjo, kad, kai Judas Iskarijotas išėjo išduoti Jėzų (žr. Jn 13, 31), iš Jo meile perpildytos Širdies ištekėtų gyvojo vandens versmė, bylojanti apie naują Jo duodamą įsakymą – vienas kitą taip mylėti, kaip Jis mylėjo savo mokinius (žr. Jn 13, 34) (beje, ir dabar tos begalinės meilės nesilpstantį intensyvumą patyria tie, kurie prašo Dievą esminės dovanos – meilės, nes Anapus, Aukščiausiojo akivaizdoje, būsime išteisinti, palaiminti ar teisiami pagal tai, kiek savo gyvenimą grindėme ne savimi, o Kristumi…).
Netvarkinga meilė linkusi vedžioti už nosies
Žinome, kad meilė nelygu meilei, nes turi daug skirtingų formų bei pavidalų. Šv. Augustino mintis nepavaldi laikui: Kas myli, gyvena ten, kur myli, o ne ten, kur gyvena. Taigi, kas, pavyzdžiui, pernelyg daug laiko skiria darbui, manydamas, kad santaupos pravers „juodai“ išbandymų dienai, tačiau dėl to nepataisomai pašlija jo sveikata, kurios už jokius pinigus nebesusigrąžinsi, – toks asmuo yra labiau ten, kur daugiausia sufokusuotos jo mintys ir nukreipti nepasotinami širdies troškimai, o ne ten, kur esti jo gyvenamas būstas. Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis.
Vienas autorius rašė: „Aš myliu savo darbą, myliu „Pink Floyd“ muziką, mėgstu aštrų vištienos patiekalą „Madras“. Mėgstu rašyti dainas, myliu savo „iPad“ įrenginį.“ Čia žodžiai „myliu“ ir „mėgstu“ yra sinonimai, kurie nors išreiškia skirtingus pomėgius, bet savyje turi bendrą netobulai žmogaus prigimčiai priklausomybės polinkį, kai, užuot jų atžvilgiu praktikavus nuosaikumą, tais minėtais dalykais bei panašiais netvarkingai piktnaudžiaujama… Taigi netvarkinga meilė peržengia visas darnaus su savimi sugyvenimo ribas.
Vienintelis dalykas
Teologas ir filosofas J. Ekhartas rašė: Meilė prasideda ten, kur baigiasi mąstymas. Geriau tikrai meilei būdingo polėkio ir neapibūdinsi! Pradžioje visada esti žodis, kaip mąstymo vaisius. Geras ketinimas įgyja pasiryžimo sparnus, kai pakylame nuo „sofos“ ir pradedame veikti…
Visa, kas geriausia atsirado (ir tebeatsiranda) – tai vyksta per Dievą Žodį (plg. Jn 1, 1-3). Didis poetas V. Gėtė taikliai pastebėjo: Kiekvienas mokosi tik iš to, kurį myli. Mylėkime Dievą, ir negalėsime nemylėti tų dalykų, kuriuos Jis myli. Tada geriau suprasime vienos rašytojos ištarmę: Meilė – vienintelis dalykas, kuris eikvojamas auga.
Kun. Vytenis Vaškelis