Mūsų rūpintojėlės

„Yra toks kiemas, kuriame pasaulis atitvertas nuo pasaulio. Neveikia nieko laikas. Stovi ir motinos, rankas sukioja. Augina jurginus ir serbentus, pusnis supusto. Spiečių sumeta. Apšąla ar nusenka šulinys. Tenai nesvarbios tavo algos, mokslų cenzai, laimėjimai ar pralaimėjimai, recenzijos… Esi ten tu vardu vadinamas, skaniai ir sočiai valgydinamas, gražiai pabartas. Nedažnai pagirtas. Ten dienos apskritos kaip metų stirtos“, – taip apie motinos kiemą rašė Meilė Kudarauskaitė.

Tame gyvenimo kieme kiekviena jautrios motinos širdis – kaip Motinos Marijos Širdis. Ar kas nors girdėjo Marijos prakeiksmą profesionaliems žudikams, kai jie nesidrovėdami Jos akyse kryžiavo Tą, kuris buvo ir visada Jai yra viskas? Panašiai esti ir su mylinčiomis savo vaikus motinomis: joms jie be galo brangūs tokie, kokie jie yra. Jų laimėjimai ar moraliniai nuopuoliai nėra sąlygos juos mylėti mažiau… Motinos intuityviai jaučia, kad tiktai meilės gailestingumo bei neišsenkamos maldų kantrybės vynas, nuolat pilamas ant jų sužeistų vaikų sielų žaizdų, yra nekvestionuojama jų tikro pasikeitimo ateitis.  

Žinoma, ir kantriausios motinos kantrybė turi ribas. Sykį, kai atėjo pietų metas, iš virtuvės, kaip paprastai, pasigirdo moters balsas: „Pietūs paruošti!“ Vyras, skaitęs laikraštį, ir du sūnūs, žiūrėję televizorių ir klausęsi muzikos, triukšmingai puolė prie stalo, barškindami peiliais ir šakutėmis. Įėjo moteris. Tačiau, užuot atnešusi garuojančius patiekalus, padėjo ant stalo grybšnį šieno. „Kas gi čia dabar?.. kas gi čia dabar?“ – apstulbo trys vyrai, – „Ar iš proto išsikraustei?“ Moteris pažvelgė į juos ir su angeliška ramybe tarė: „O kaip kitaip man atkreipti jūsų dėmesį? Jau dvidešimt metų ruošiu jums valgį, tačiau niekada neišgirdau nė žodžio, iš kurio būčiau galėjusi suprasti, kad valgote ne šieną“ .

Išties kartais yra naudinga tartum lazda vožtelėti šeimynykščiams – paradoksaliais, bet pamokančiais žodžiais ar veiksmais juos išmušti iš nelemto abejingumo, apsipratimo vėžių, idant jie suprastų, jog elementarus dėkingumas yra viena iš esminių šeimos narių tarpusavio santykius stiprinančių gijų. Taigi dėkokime darbščiosioms mamoms, kurios dažnai nesulaukdamos iš namiškių jokio padėkos ženklo, kaip bitės triūsia, kad namuose būtų švariau bei jaukiau, o ant pietų stalo garuotų sumaniai pagaminti patiekalai.

Ne tik tarkime savo motinoms nuoširdų „ačiū“, bet ir padovanokime joms maldų puokštę, kurių ryškiausias žiedas – mūsų nuoširdus linkėjimas: „Tegu kaskart mūsų mamų širdys savo išmintinga meile, kantrumu, pamaldumu ir tikėjimu vis labiau panašėja į Viešpaties Jėzaus bei Jo Motinos Širdis“.

Kad krikščioniškos šeimos, siekiančios sandermės, galėtų toliau dvasiškai augti, mūsų mamoms ne tik svarbu pasikliauti maldos galia, bet ir nuolat rūpintis „atsinaujinti savo proto dvasinėje gelmėje“ (Ef 4, 23 – 24). Kartą mokinys tarė mokytojui: „Ieškodamas Dievo esu pasiruošęs atiduoti bet ką – turtus, draugus, šeimą, tėvynę, patį gyvenimą. Ką dar žmogus gali paaukoti?“ Mokytojas ramiai atsakė: „Savo įsitikinimus apie Dievą“. Nuliūdęs mokinys nuėjo šalin, nes įsikibęs laikėsi savo įsitikinimų. „Neišmanymo“ jis bijojo labiau nei mirties.

Švč. M. Marija nebijojo „neišmanymo“. Nors jai netikėta angelo žinia apie būsimą motinystę buvo nesuvokiama staigmena, ji ne tik neištarė jokio prieštaraujančio žodžio, bet nuolankiai atvėrė protą ir širdį Viešpaties apreiškimo naujienai, kurios klusnus priėmimas ją panardino į dieviškojo nuotykio paslapties gelmę. Pasak A. Maceinos, „savuoju nusižeminimu Marija sakė didžią tiesą: žmogus yra elgeta pačia savo būtimi, ir tik šį elgetos pavidalą jis gali pasiūlyti Viešpačiui“.

Rašytojas Čarlzas H. Sperdženas rašė: „Negaliu apsakyti, koks esu dėkingas savo gerajai mamai. Dar būdami maži vaikai, mes susėsdavome visi aplink stalą ir eilutę po eilutės skaitydavome Šventąjį Raštą, o mama mums aiškindavo. Po to ateidavo laikas užtarimui – motinos maldai. Puikiai prisimenu, kai kartą mama meldė: „Viešpatie, jei mano vaikai gyventų nuodėmingai, jie žūtų ne todėl, kad ko nors nežinojo. Ir jei jie nesiverš prie Kristaus, mano siela bus priversta liudyti prieš juos“. Ši mintis, kad mano mamai gali tekti liudyti prieš mane, labai giliai pervėrė mano sąžinę ir stipriai sujaudino širdį. Šauktis Dievo kartu su vaikais ir šauktis Dievo dėl jų – teisingas kelias, kuriuo nuvesime vaikus pas Kristų“.  

Motinos dienos proga tesikreipia mamos į Mariją, motinų Motiną, kuri ištvėrusi visus išbandymus, kaskart vis iš naujo mokys jas visus širdies skausmus aukoti savo vaikų bei vyrų vidiniam keitimuisi. Ji užtaria ir globoja, užjaučia ir guodžia, laimina ir į amžinybės uostą saugiai lydi visas motinas, tėvus bei vaikus.

Kun. Vytenis Vaškelis