Svetimautoja, jos Užtarėjas ir fariziejai
Kebli padėtis
Šio sekmadienio Evangelija liudija apie moterį, kurią Rašto aiškintojai pagavo svetimaujant ir atvedė pas Jėzų (žr. Jn 8, 3). Tai buvo pinklės Mokytojui, nes jie tikėjosi, jog Jis (nuo paspęstų spąstų) nebeišsisuks… Jei Jėzus bus priverstas pripažinti, jog ši moteris, atsižvelgiant į Mozės įstatymą, negali išvengti mirties bausmės, tada Jis bus remiamas prie sienos klausiant: „Kur pradingo Jo skelbiamas visuotinis gailestingumas nusidėjėliams?“ O jei Jis sakytų, kad ji labiau verta pasigailėjimo, o ne mirties bausmės, būtų apkaltintas Mozės įstatymo išdavyste ir tikėjimo bei teisingumo nesilaikymu…
Genialus atsakymas
Tačiau niekas negalėjo numanyti, kad, Jėzų persekiojantys fariziejai, netrukus patys patirs fiasko. Kai jie primygtinai spaudė Viešpatį, kad pagaliau paaiškintų, kokią išeitį Jis čia matąs, išgirdo juos priblokšiantį atsakymą: Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį. Staiga visi Jo persekiotojai nutilo, lyg kažkas jų burnas būtų pripildęs biraus smėlio, ir jie nebegalėjo nė liežuvio apversti… Jėzus (šiuo savo įžvalgiu atsakymu) nori ir mums paskelbti tokią ar panašią žinią: „Žmogau, liaukis žvelgti į kitą ir jame matyti vien nuodėmės tamsą. Aš esu Šviesa ir Tiesa, todėl verčiau savo vidinį žvilgsnį kreipk į mane; kasdien apmąstyk tai, ko aš tave mokau, ir malonė tave įkvėps nuo savo apsunkintos širdies pradėti ritinti kitus kaltinantį akmenį, ir tada tavo siela praregės, nes tu aplinkinių poelgius vertinsi ne juos smerkdamas, bet vis labiau gailėdamas, tai yra iš tiesų norėdamas (pagal išgales) jiems kažkuo pagelbėti“…
Jei „nekaltas“ žmogus mėgintų sviesti akmenį į kitą
Šiame Jėzaus minėtame atsakyme glūdi žmogiškus sprendimus pranokstanti išmintis. Juk jeigu žmogus imtų giliau svarstyti savo poelgius ir, neaptikęs juose sunkesnių kalčių, pagalvotų, kad jis gal ir galėtų sviesti į ją akmenį, kad ją nubaustų už jos nedorybes, tačiau jei nuosekliai toliau svarstytų apie savo ketinimo nužudyti tą moteriškę motyvus bei pasekmes, turėtų sau pripažinti: „Jokiu būdu negaliu taip elgtis, nes, vykdydamas „teisingumą“, padaryčiau sunkų nusikaltimą, kuris persekiotų mano sąžinę visą gyvenimą“. Taigi nors praeityje mūsų nuodėmės yra Dievo (dėl jų atgailavus) per sakramentinę išpažintį jau sunaikintos, tačiau bet koks dabar sąmoningas nuodėmei (ypač sunkiai) pritarimas bei tos paikos minties mėginimai įvykdyti pirmiausia yra tarsi į paties Dievo garbę savo kaltybių akmens paniekinantis sviedimas ir apgailėtinas visų malonių Jame praradimas… Juk ką padarome kitiems, padarome Jam.
Pasigailėjimo stebuklas
Visas Jėzaus gyvenimas ir mokymas buvo paremti tuo, kad Jis, užuot pedantiškai (pagal dešimt Dievo įsakymus) fiksavęs žmogaus kaltes, siekė atskleisti Dievo meilę bei gailestingumą. Tai, kad toji moteris išvengė pasmerkimo, rodo Jėzaus gebėjimą matyti sudėtingą kiekvieno asmens širdies pasaulį, o ne vien išorinius veiksmus. Jėzaus tikslas – ne mus pasmerkti, o išgelbėti. Todėl nebesistebime begaline Jėzaus Širdies meile nusidėjėlei, kuri, užuot užmėtyta akmenimis, buvo stebuklingai išgelbėta. Fariziejai, tebegrieždami dantimis ant Jėzaus, nuo Jo ir svetimautojos traukėsi atatupsti, o tos moteriškės buvo pasigailėta – ji liko šalia Viešpaties ir patyrė ypatingą vidinį išgydymą. Jėzus buvusioje svetimautojoje įžvalgiai matė atsivertimo galimybę ir, palaimingai ja pasinaudojo. Žinome, kad jos niekas nepasmerkė. Sakydamas: Eik ir daugiau nebenusidėk, Jis pakvietė moterį pradėti naują gyvenimą, taip iš vidinių šaknų keičiant savo gyvenimą, kuris ilgainiui taptų vertas aukštesnių amžinybės standartų.
Tai – pamoka ir mums, nes Jėzus kviečia iš naujo apmąstyti savo ydas ar jų likučius, gyventi, liudijant Jo gailestingumą kitiems ir nieko nesmerkti, nes tikrasis Teisėjas, nuostabus Gydytojas ir visų mūsų vienintelis Išganytojas – Jis Pats.
Kun. Vytenis Vaškelis