Iš mirties į gyvenimą

„Ar tai tikiu?“

Dviem savaitėms belikus iki Velykų, šį sekmadienį Bažnyčia mums pateikia didį stebuklingą ženklą: Jėzus prikelia mirusįjį, kurio kūnas olos angoje, užritintas akmeniu, jau keturias paras išgulėjo kape. Lozoriaus prisikėlimas – tai rodyklė, nukreipta į didžiausią istorijoje įvykį – Jėzaus prisikėlimą iš numirusių, išgelbėjusį mus nuo pražūtingos lemties – nuo gyvenimo be asmeninės bendrystės su pačiu Dievu. Dabar visa, kas svarbiausia mūsų egzistencijoje, priklauso nuo atsakymo į Jėzaus klausimą, kuris buvo skirtas Mortai, Marijos seseriai: Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki? (Jn 11, 26). Ar tikime, kad per Krikštą, Dievas, mus padarydamas savo mistinio Kūno – Bažnyčios – nariais, trokšta, kad (savo krikščionišku gyvenimo būdu) pateisintume Jo lūkesčius, ir, naujo kūrinio (plg. 2 Kor 5, 17) augančią malonę su malda išlaikytume iki paskutinio atodūsio? Taigi tikėjimas į galutinę Prisikėlusiojo pergalę yra mūsų vilties, kuri remiasi nesugriaunamu faktu: „Viešpats tikrai prisikėlė“ (Lk 24, 34), pamatas.

Skubus kvietimas

Prisiminkime sergantį Lozorių, kurio išgijimu labai rūpinosi jo seserys  Morta ir Marija. Jos Jėzui nusiuntė skubią žinią: Viešpatie! Tas, kurį Tu myli, serga! Žinutė trumpa, bet turėjo būti veiksminga, nes jos, taktiškai užsimindamos apie Jo meilę jų broliui, tikėjosi būsią greičiau išklausytos. Jos save guodė tik viena mintimi: Mokytojas, vienintelis turintis išgydymo galią, visus užsiėmimus atidėjęs į šalį, netrukdomas skubės pas ligonį…

Beje, šios seserys, jei būtų galėjusios anuomet dar giliau pažinti Žmogaus Sūnaus visiems negęstančia meile liepsnojančią Širdį, turbūt savo prašymą būtų patikslinusios: „Viešpatie, tas, kurį Tu nepalyginti labiau už mudvi myli, serga; tačiau teišsipildo tobula Tavoji valia, o ne mūsų…“ Čia kito gerumo į pirmą vietą iškėlimas galėjo Marijai ir Mortai suteikti dar daugiau ramybės, kantrybės ir pasitikėjimo Tuo, kuris iš anksto žinojo, ką darysiąs, ir, beje, asmeninių motyvų nesiruošė keisti kitais geresniais, nes jų paprasčiausiai nebuvo…

Būti pasirengusiems čia ir dabar

Taigi Jėzaus vėlavimas išrauti su šaknimis iš sergančiojo ligą buvo Jo ir Tėvo sumanymas paliudyti dieviško gailestingumo galybę, kuri pajėgi ne tik mirtį ant menčių paguldyti, bet dar kartą patvirtinti esminį Siųstojo į žemę tikslą – mus visus per Atpirkėjo mirtį ir prisikėlimą padaryti vertus Dangaus, pradedant šiai amžinųjų Velykų šventei ruoštis jau dabar.

Būtent šią Žinią apie Jėzaus prisikėlimą labai svarbu iš naujo apmąstyti mums, XXI amžiaus žmonėms, kai gyvename neramiame pasaulyje, nes matome žmonių širdyse vidinį susipriešinimą ir plintančius ypač tarp kai kurių tautų valdžių liguistos arogancijos bei neapykantos proveržius, dėl kurių kyla nauji (neapsakomas civilių kančias) didinantys karo židiniai…

Kai liga Dievo garbei

Kai Jėzaus paliepimu didžiulis akmuo buvo nuritintas nuo olos, kurioje ilsėjosi Lozoriaus palaikai, Jis dėkojo savo Tėvui už maldos išklausymą. Jis žinojo, kad netrukus sunoks maldos vaisiai ir Lozorius iš kapo išeis sveikas. Vis dėlto reikėjo Jėzui garsiai sušukti: Lozoriau, išeik!, kad iš mirties nasrų buvo išplėštas grobis, – numirėlis išėjo iš kapo. (Pradėjo žengti pirmus žingsnius faktiškai su jame glūdinčiu naujos gyvybės potencialu).

Dar kartą mirs, kad turėtų Gyvenimą

Ant Lozoriaus kūno esantys aprišalai liudijo, kad prisikėlimo stebuklas yra laikina pergalė prieš mirtį, nes jau nuo pirmo oro gurkšnio buvusio numirėlio kelionės kryptis nepakito – jis privalės dar kartą numirti (prieš tai „palaidojęs“ savąjį ego), idant turėtų dalį nemirtingo Prisikėlusiojo Karalystėje.

Tačiau šis stebuklas – didžioji preliudija į Jėzaus prisikėlimą, kuris, palikdamas drobulę ir laidotuvių drobules kape, galutinai nugalės mirtį ir pakvies mus su tikėjimu dalytis Jo Velykų paslapties vaisiais.

Viešpatie, padėk mums išeiti iš savo netikrumo kapo

Ir šiandien Jėzus kreipiasi į kiekvieną iš mūsų: „Išeikite iš savų, dvasios laisvės polėkį varžantį Dievop, kalėjimų. Nusiimkite nuo veido netikrumo kaukes ir pradėkite iš tikrųjų gyventi“. Taigi tik tikra draugystė su Emanueliu mus gali visiškai išlaisvinti nuo baimių, manipuliacijų, priklausomybių ir visų kitų dalykų, kurie dar skiria mus nuo Jo“.

Vytenis Vaškelis