ŠVENTOSIOS DVASIOS ATSIUNTIMAS (SEKMINĖS) B 2012

Sekminių ugnimi žėruojanti Dvasia

Mes, praktikuojantys tikintieji, švenčiantys Sekminių šventę, savuoju tikėjimu, atsidavimu ir pasišventimu Dievui turėtume visa galva pranokti Kristaus mokinius, ant kurių dar nebuvo išsiliejusi Šventoji Dvasia. Nors jie nuolatos bendravo su Jėzumi ir girdėjo bei matė Jo daromus stebuklus, tačiau kol ant jų nenužengė Šventoji Dvasia bei Jos galybė (Apd 1, 8), tol netikėtai prasiveržę žemiški įgeidžiai buvo kaip deguto lašai, gadinantys jų širdyse turimas Viešpaties malonių medaus statines.

Tiesa, jei ir mes, kartais gyvenime praradę budrumą, pavyzdžiui, leisime, kad mūsų mintis užvaldytų, laiką pavogtų ir širdis paskandintų internete siaučiantys žalingos informacijos cunamiai, tada galime tapti (nors ir trumpai, kol atsitokėsime) interneto ar televizoriaus žiūrėjimo įkaitais, kurių laisvė nejučia supančiojama nematomais priklausomybių saitais, ir mūsų dvasios koeficientas pasidaro lygus nuliui. Jei žemiška gerovė ir žmonių liaupsės mums rūpės labiau nei Dievo planai, tada vargu ar susilaikysime neklausinėję: „Kuris gi iš mūsų galėtų būti laikomas labiausiai vertu garbės ir įvertinimo?“ (plg. Lk 22, 24).

Kadangi prieš Sekmines apaštalams stigo Dievo Dvasios išminties suvokti kietus Jėzaus žodžius:„Ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas. Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 27 – 28), jų puikybė džiaugėsi save iš anksto matydama sėdinčią didybės krėsle. Bet juk Jėzus atėjo nuodėmes sunaikinti, o ne išaukštinti. Todėl esminį ir vidinį širdies pasikeitimo lūžį apaštalai pradėjo patirti aukštutiniame kambaryje, maldingai belaukdami Sekminių Dvasios išsiliejimo. Jie turėjo laiko ištirti savo vidų ir prisiminti Mokytojo žodžius, kurie gimdo naują gyvybę ir teikia gyvenimo įprasminimo pilnumą.

Prisiminę asmeninę rekolekcijų patirtį, mes galime numanyti, ką galėjo patirti pirmieji Kristaus mokiniai. Nuolankumo ir švelnumo Dvasia galėjo džiaugsmingai patarnauti apaštalams, tai yra jų širdyse sužadinti tobulą atgailą dėl buvusio jų netikėjimo (Lk 24, 25) likučių. Jų atsivėrusios vidinės akys geriau pradėjo matyti ne tik žmogišką silpnumą bei žmogaus be Kristaus bejėgiškumą, bet jausti, kad netrukus patirs Šventosios Dvasios gausybės pripildymą, įvyks tai, ko dar niekada gyvenime jie nedrįso net pagalvoti…

Per Sekmines apaštalai tapo naujais kūriniais Kristuje. Jie ne tik buvo apdovanoti įvairiomis charizmomis, bet jų pasikeitęs vidus bylojo, kad nuo šiol visa esybe trokšta priklausyti triasmeniam Dievui, skelbti, liudyti Jį ir net, reikalui esant, paaukoti savo gyvybę dėl Jo. Antai apaštalas Petras, Dievo Paraklito įkvėptas, skelbė: “Ir visi būkite apsivilkę nuolankumu vieni kitiems, nes Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems duoda malonę. Tad nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad Jis išaukštintų jus metui atėjus“ (1 Pt 5, 5 – 6).

Ir mus visus Dievas Globėjas nenuilstamai kviečia savo širdyje atsinaujinti. Galbūt kai kurie iš mūsų, praėjus Velykų šventėms, dvasia suglebome, ir mūsų dvasinių ieškojimų horizontus vėl temdo pataikavimas įvairioms silpnybėms… Reikia šviežios motyvacijos bei ryžto imti ir pradėti vykdyti tuos pasiryžimus, kuriuos dėl kai kurių priežasčių vis atidėliojame, todėl sąžinė jaučia, nors ir mažą, bet įkandin kasdien sekiojantį įtampos šešėlį. Šventoji Dvasia mums primena Jėzaus norą keistis, bet mes dėl kažkokių priežasčių delsiame.

Tegul Dvasia, einanti iš Tėvo ir Sūnaus, mus įkvepia (kai kuriuos truputį sugėdina) ir padeda atlikti konkretų proveržio pirmyn judesį, kai prisimename gyvenimo optimizmu trykštantį, be rankų ir be kojų gimusį, australą Nicką Vujičičių. 1990 metais, išgyvenęs dėl savo neįgalumo, Nickas bandė nusižudyti, tačiau liko gyvas. Greitu laiku suvokė, kad gali būti pavyzdžiu kitiems. Jaunuolis išmoko plaukti, vaikščioti, dviem kairės pėdos pirštais rašyti, valytis dantis, skustis, šukuotis, kalbėti telefonu ir rašyti kompiuteriu. Baigė koledžą, tapo garsiu lektoriumi, krikščionių pamokslininku, įsteigė pelno nesiekiančią organizaciją „Gyvenimas be galūnių“. Keliauja po pasaulį susitikinėdamas su krikščionių bendruomenėmis ir už viską dėkoja Dievui. 2012 metais jis susituokė su Kanae ir gyvena JAV, Kalifornijoje.

„Aš jums tai pasakiau, būdamas pas jus, o Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs. Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. (…) Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“ – sako Kristus. Tad kai rengsimės skaityti Bibliją, katekizmą ar kitą panašią knygą, prašykime Šventąją Dvasią, kad Ji siųstų mums šviesą, kad mūsų protas būtų persmelktas nežemiškų išminties spindulių, širdis pamiltų pačią Meilės gelmę, o mūsų prasmingas gyvenimas liudytų, jog sunkiomis valandomis atmetėme nevilties dvasios kuždėjimus, nes stengiamės išgirsti bei būti klusnūs šlovingosios Viešpaties Dvasios išganingiems įkvėpimams.

Kun. Vytenis Vaškelis