Šventojo Kazimiero sielos veidrodis A 2011

Šventojo Kazimiero sielos veidrodis

Bėgantys amžiai nepajėgs užmaršties dulkėmis užtemdyti Lietuvos globėjo šv. Kazimiero veido – sielos veidrodžio, kuriame ryškiai atsispindėjo Viešpaties Dievo kuriančioji meilė, kaip gyvojo vandens versmė, trykštanti į amžinąjį gyvenimą (Jn 4, 14).

Hagiografinėje šv. Kazimiero biografijoje rašoma, kad jis gimė 1458 metais spalio 3 d. Krokuvoje, Vavelio pilyje. Jo tėvas Kazimieras Jogailaitis – Lietuvos ir Lenkijos karalius, o motina austrė Elzbieta – senos ir garsios Europoje Habsburgų dinastijos atstovė. Šeimoje jis buvo trečias vaikas. Turėjo dar septynias seseris ir penkis brolius. Kazimieras su broliais nuo mažens buvo ruošiamas užimti karalių sostus, todėl juos mokė ne tik istorijos, geografijos ir tikybos, bet ir įvairių diplomatinių bei politinių gudrybių… Kazimiero mokytojai buvo to meto žinomos Europoje asmenybės – Krokuvos metraštininkas, kan. Jonas Dlugošas ir garsus lotynistas, poetas bei diplomatas italas Pilipas Kalimachas. Jaunasis karalaitis mokėjo kalbėti ir rašyti lotyniškai, lenkiškai ir vokiškai.

Vis dėlto jei būtų išsipildžiusi Kazimiero žemiškųjų tėvų svajonė – jis būtų paveldėjęs karališkąjį sostą ir visa galva pasinėręs į visuomeninio bei politinio gyvenimo sūkurius, vargu ar būtų pasiekęs tą krikščioniško gyvenimo įprasminimo viršūnę, kurią Dievo Apvaizda buvo jam iš anksto numačiusi.

Todėl tikrasis Karalius Kristus Kazimierui skyrė tokią dalią, kad jis per trumpą gyvenimą suspėjo realizuoti savo kilniausią dvasinį pašaukimą- tapo sektinu maldos, tyrumo, gailestingumo ir šventumo pavyzdžiu kitiems. Nors jo tėvo Jogailaičio rūmuose vyravo pasaulietinė dvasia, buvo rengiamos prabangios puotos (anuomet aukštuomenės nariai nesivaržydami tenkino visas savo užgaidas) ir jam jose reikėdavo dalyvauti bei patirti įvairių vilionių, tačiau jis išliko nepriekaištingai ištikimas Dievo Dvasios vadovavimui…

Kristaus Auka ant kryžiaus, sudabartinta Eucharistijoje, Kazimierui buvo neišsenkantis dvasinio įkvėpimo šaltinis, kuris jį nuolat gaivino maldų metu. Todėl nenuostabu, kad šv. Kazimieras taip brangino šv. Mišių auką – Eucharistijos šventimą. Jis su Kristumi dvasia vienijosi Eucharistijoje, o Kristus jį traukė arčiau savo Širdies. O dėl nuoširdaus pamaldumo Švč. M. Marijai žmonės jį vadindavo net Lietuvos angelu.

Štai kodėl su pripildyta Jėzaus meile dvasia jis ne tik klūpodavo prie šventovės durų laukdamas (nebijojo būti išjuoktas dvariškių), kada jos atsivers ir jis galės ateiti pas Tą, kurio taip nuoširdžiai troško ir taip karštai mylėjo, bet toji jo meilė išsiliedavo ir paprastiems žmonėms: jis šelpė pavargėlius, globojo našlaičius ir lankė ligonius.

Vos 26 – erių susirgęs, 1484 metais kovo 4 dieną Kazimieras mirė Gardine. Karalaitis Kazimieras buvo palaidotas Vilniaus katedroje, Švč. Mergelės Marijos koplyčioje. Popiežius Klemensas VIII šventuoju karalaitį Kazimierą paskelbė 1602 metų pabaigoje.

Būsimasis palaimintasis Jonas Paulius II apie šv. Kazimierą sakė: „Šventumo, su kuriuo toji jauna siela priartėjo prie Dievo Jėzuje Kristuje, pagrindinė versmė buvo meilė. Jėzaus Kristaus duotasis meilės įsakymas Kazimierui buvo tarsi maistas, kuriuo jis nuolat maitino savo mintis, jausmus ir darbus“.

Kai Kazimieras susirgo džiova ir tuometiniai gydytojai kaip išsigelbėjimo inkarą jam siūlė vedybas, jo ištikimybė Kristui pasireiškė karžygiška meilės dorybe. Jo tvirtas „ne“ nuodėmės klastai yra pavyzdys, liudijantis, jog ir mes, gyvenantys postmodernioje visuomenėje, kai susiduriame su akivaizdžiu blogiu, turime išmokti nedelsiant tarti „ne“, o kiekvienam dorybingam veiksmui ir Dievo valiai – „taip“. Taip moko Kristus. Taip elgėsi šv. Kazimieras. Taip ir mes darysime.

Kun. Vytenis Vaškelis 
2011 03 04