Jėzus – Nazareto šeimos vėliavnešys

Išskirtinė Šeimyna

Dievo Žodis, ateidamas pas mus ir tapdamas mažu (pasak vieno autoriaus) kaip adatos galvutė, ne tik prisiėmė žmogišką prigimtį, bet išliko Viešpačiu, tarsi nematomu dieviškos meilės energijos užtaisu. Šiai Jo mus pašventinančiai nuolankumo jėgai bus lemta skleistis palaipsniui… Siųstas Tėvo ir apsireiškęs pasauliui per Švč. Mergelę Mariją, gyveno Nazarete, drauge su savo Motina ir globėju dailide Juozapu. Ramus ir nuolatinio pamaldumo kupinas šios šeimos gyvenimas pasižymėjo ypatingo gerumo tarnyste aplinkiniams, nes jie žinojo, jog, jei ko jiems prireiktų, kreipsis į šią išskirtinę šeimą, ir jie niekada negrįš namo nukabinę nosis…

Iš tylos šešėlio išeinant

Prisimintina žydų kultūroje vyravusi tradicija: į sulaukusiuosius dvylikos metų amžiaus buvo žiūrima, kaip į pradėjusius žengti pilnametystės keliu. Kai dvylikametis Jėzus su savo šeimyniškiais nuvyko į Jeruzalę švęsti Paschos, po iškilmių, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo. Šis pasilikimas turėjo priežastį – atėjo metas, kad žmonės pradėtų suprasti, kad Jėzaus pilnametystės pradžia yra Jo atėjimo į pasaulį tikslo įgyvendinimas. Pakaks Jam būti tylos šešėlyje, nes atėjo laikas per naujosios Žinios prizmę rabinams aiškinti Biblijos tiesas, kad jie, klausydami apstulbtų, nes iš nuostabos kyla Apreiškimo pažinimo bei jo priėmimo troškimo tikrumas.

Kaip išalkusios bitės

Viskas vyko pagal Tėvo planą. Ne Jėzus buvo „kaltas“, kad atsiskyrė nuo Marijos ir Juozapo, bet kažkiek atsakingi tie žydai, kurie Jį klausinėjo. Per tris dienas (įdomu, kiek buvo pertraukėlių?) Jį kaip bitės prie avilio buvo apspitę žydai, ir nesivaržydami apibėrė klausimais… Parašyta: Visi, kurie Jį girdėjo, stebėjosi Jo išmanymu ir atsakymais. Argi tai reiškia, jog kas išgirdo naujaip skelbiamą Žodį, buvo paveikti Dvasios dvelksmo? Ir dar kaip. Tikėjimas kyla iš įdėmaus klausymo, į savo širdį įsileidžiant malonės kupiną perkeitimą.

O kai keičiasi žmogaus vidus, negali nesikeisti jo mintys, leksikonas ir sprendimai. Tada universalus ir palaimintas pozityvas nustelbia bet kokį individo negatyvą, iki šiol kliudžiusį per jo širdį tekėti gyvojo vandens šaltiniui. Tu netoli nuo Dievo karalystės, – sakys Jėzus barzdotam Rašto aiškintojui, jei tiki tuo, ką dabar girdi. Gera pradžia padaryta – Evangelijos dvasioje Raštas paskelbtas.

Dar susitiksime

Po trijų dienų, beateinant Jėzaus gimdytojams, Jis galėjo Jį klausinėjusiems žydams, sušukti: „Su kai kuriais iš jūsų aš dar susitiksiu po dvidešimt metų, kai išmuš mano valanda už jus ir pasaulį iki dugno gerti man Tėvo duotą kentėjimų taurę!“ Nors tai suprasti reikėjo dieviško patepimo, bet dažnai net nenumanai kaip veikia malonė, kurią kaip gaivų vėją siunčia išradingoji Dievo Dvasia.

Stabtelėti, apmąstyti ir tik tada sprendimą daryti

Į perdėm žemiškai motyvuotus Marijos ir Juozapo priekaištus dėl savo „dingimo“, Jėzus atsiliepė klausimu, skatinančiu juos prisiminti, kas Jis iš tiesų esąs: Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose? Kartais išties nelengva nuolat laikytis tikėjimo, kai truputį užsimiršus, norisi vadovautis labiau tuo, ką matai, o ne tuo, kuo tiki, atmetus juslinį pojūtį, iškart teikiantį trumpalaikio malonumo džiaugsmą. Čia ir dabar matau, galiu palytėti ir kitomis juslių dovanomis pasikliauti, nustumdamas neįkainuojamą tikėjimo vertybę tarsi į pašalius. Dera sustoti ir įjungti ramaus proto variklį – susimąstyti, pripažinti, kad suklydai ir vėl grįžti į neregima malone apšviestą tikėjimo takelį, nes pernelyg daug einančiųjų plačiais (Dievo nepalaimintais) vingiuotais netikros veiklos ir perdėtos savikliovos duobėtais vieškeliais.

Kun. Vytenis Vaškelis